Скачать fb2
Pasaulio pabaigos knyga 2

Pasaulio pabaigos knyga 2

Аннотация

    Negailestinga Mirties pjūtis ima šienauti žmones abiejuose laikotarpiuose.
    Kas atsitiko? Ar tai naujas mirtinas paukščių gripo virusas?
    Ar tai Juodoji Mirtis — viduramžių buboninis maras? Ar baisioji liga prasiskverbė iš 21-ojo amžiaus į 14-ąjį?
    O gal atvirkščiai — is 14-ojo i 21-ąjį?
    Visa tai reikės pergyventi ir išsiaiškinti Kivrinai, kuri, prietarų ir dvasinės tamsos apsupty, pasijus tarsi vilties angelas, apsireiškęs juodžiausią žmonijos valandą.


 


    Serija „Pasaulinės fantastikos Aukso fondas”, 332 tomas
    Serija įkurta 1990 m.

    Connie WiIlis
    DOOMSDAY BOOK
    New York, Bantam books, 1994

    UDK 820(73)-3
    Vi-165


    ISBN9955-10-119-9 (2knyga)
    ISBN9955-10-120-2 (bendras)
    Copyright © by Connie Willis, 1992
    Cover art Copyright © by Keith Parkinson, 1990
    Vertimas į lietuvių kalbą ©, leidykla „Eridanas”, 2005


„DOMESDAY BOOK”, IŠŠIFRUOTA STENOGRAMA
(046381 — 054957)
    1320 gruodžio 22 (pagal senąjį kalendorių). Agnesės kojos būklė prastėja. Kelis paraudęs ir skausmingas (per švelniai pasakiau — ji klykia, kai tik pamėginu jį paliesti), mergytė jau vos gali paeiti. Nenumanau, ko griebtis — jei pasakysiu ledi Imeinai, ši pradės dėti savo dvokiančius kompresus ir tik dar labiau pablogins padėtį, o Elivysai šiuo metu ne tas rūpi, ji pernelyg smarkiai nerimauja.
    Gavynas vis dar negrįžta. Turėjo parsirasti namo dar vakar apie vidudienį, o kai nepasirodė ir mišparų, Elivysa apkaltino Imeiną išsiuntus jį į Oksfordą.
    — Kaip jau sakiau, išsiunčiau jį į Koursį, — bandė gintis Imeina. — Be jokios abejonės, tik lietus jį užlaiko.
    — Tiktai į Koursį? — Elivysa įpyko. — O gal išsiuntei jį kur nors kitur pakviesti naujo kapeliono?
    Imeina išsitiesė.
    — Jei čionai atvyks seras Bloetas su visa draugija, tėvas Rošas tikrai negalės aukoti kalėdinių mišių, — pareiškė ji. — Nejaugi tu nori apsijuokti prieš Rozemundos sužadėtinį?
    Elivysos veide neliko nė lašelio kraujo.
    — Tai kur tu iš tikrųjų jį išsiuntei?
    — Išsiunčiau pas vyskupą su žinia, kad mums verkiant reikalingas kapelionas.
    — Į Batą? — aiktelėjo Elivysa ir kilstelėjo ranką, tarsi ruošdamasi Imeinai smogti.
    — Ne. Tik į Sirensestrą. Kūčioms į vienuolyną turi atvykti arkidiakonas. Tad ir liepiau Gavynui perduoti jam žinią. Kuris nors bažnyčios tarnų perduos ją toliau. Nors nėmaž neabejoju: padėtis Bate toli gražu nėra tokia prasta, kad Gavynas negalėtų saugiai nuvykti ten pats. Jei būtų kitaip, mano sūnus pats būtų seniai iš ten pasitraukęs.
    — Tavo sūnus tikrai nebus patenkintas, kai sužinos, kad nepaklusome jo valiai. Jis liepė mums, o taip pat ir Gavynui, nesitraukti iš dvaro tol, kol atvyks jis pats.
    Ji vis dar atrodė įsiutusi, o nuleidusi ranką sugniaužė kumštį, tarsi jai labai niežėtų nagai skelti Imeinai tokį pat skambų antausį kaip kokiai Maisrei. Tačiau jos skruostai vėl nuraudo tą pat akimirką, kai Imeina ištarė „Sirensestras”. Manding, tai išgirdus, jai bent šiek tiek atlėgo.
    „Padėtis Bate toli gražu nėra tokia prasta, kad Gavynas negalėtų saugiai nuvykti ten pats”, — tvirtino Imeina, bet Elivysai taip toli gražu neatrodo — tai matyti plika akimi. Nejaugi ji baiminasi, kad jis gali pakliūti į spąstus, o gal atvesti lordo Gijomo priešus čionai? O gal reikalai Bate klostosi taip prastai, kad Gijomas net nebegali iš ten pasitraukti?
    Gali būti ir taip, kad teisingos visos šios trys prielaidos. Vien per šį rytą Elivysa jau gerą tuziną kartų buvo priėjusi prie durų ir ilgam užsižiūrėdavo į lietų; jos nuotaika tokia pat bjauri, kokia buvo Rozemundos miškuose. Štai ką tik ji paklausė Imeinos, ar ši tikrai žinanti, kad arkidiakonas turi būti Sirensestre. Matyt, baiminasi, kad, neradęs arkidiakono ten, Gavynas gali sumanyti nešti žinią į Batą pats.
    Jos baime užsikrėtė visi. Ledi Imeina nulindo į kampą ir dabar meldžiasi, sugniaužusi relikvijorių, Agnesė verkšlena, o Rozemunda sėdi, pasidėjusi ant kelių siuvinį, ir tuščiu žvilgsniu dėbso į jį.
    (Pauzė)
    Pavakary nugabenau Agnesę pas tėvą Rošą. Jos keliuko būklė vis labiau blogėja. Ji jau išvis nebegali paeiti, o virš kelio lyg ir formuojasi raudonas ruožas. Kol kas nesu visai tikra — visas kelis smarkiai paraudęs ir sutinęs — bet ilgiau laukti baisu.
    1320-aisiais nebuvo jokių vaistų nuo kraujo užkrėtimo, o juk tai aš kalta, kad užkratas pakliuvo į žaizdą. Jei nebūčiau taip atkakliai mygusi eiti ieškoti plyšio, Agnesė nebūtų griuvusi. Žinau, paradokso dėsnis neturėtų leisti, kad mano buvimas čia kaip nors paveiktų vietinių žmonių gyvenimą, bet rizikuoti negaliu. Juk ir aš pati tikrai neturėjau susigauti jokios karštinės.
    Taigi, nutaikiusi progą, kai Imeina užlipo į palėpę, stvėriau Agnesę į glėbį ir nusinešiau į bažnyčią — ketinau prašyti tėvo Rošo, kad pamėgintų ją išgydyti. Kol skubinomės į bažnyčią, lietus pylė kaip iš kibiro, bet Agnesė nesiskundė kiaurai permirksianti — ir tai gąsdino mane netgi labiau nei raudonas ruožas.
    Bažnyčioje tvyrojo tamsa, atsidavė pelėsiais. Iš gilumos atsklido tėvo Rošo balsas — man pasidingojo, kad jis su kažkuo kalbasi.
    — Lordas Gijomas vis dar neatvyko iš Bato. Baiminuosi dėl jo saugumo, — sakė jis.
    Man dingtelėjo, kad galbūt bus grįžęs Gavynas, tad stabtelėjau pasiklausyti — man rūpėjo, ką jie kalbėsis apie teismą. Stovėjau ir klausiausi, laikydama Agnesę glėbyje.
    — Jau dvi dienos lyja, — kalbėjo tėvas Rošas, — ir pučia stiprus vakaris vėjas. Reikėtų suginti avis iš laukų.
    Gerą minutę įtempusi akis žvelgiau į tamsią navą ir pagaliau išskyriau jo figūrą. Tėvas Rošas klūpojo priešais pertvarą su Nukryžiuotuoju, melsdamasis sudėjęs priešais save stambias rankas.
    — Prievaizdo kūdikį kamuoja pilvo diegliai, jis vis išvemia pieną. Kumetis Tabordas vis dar serga.
    Meldėsi jis ne lotyniškai, jo malda nėmaž nepriminė Šventosios Reformacijos kunigo progiesmiu skaitomų litanijų ar skambaus mūsiškio vikaro bylojimo. Tėvas Rošas kalbėjo kasdieniškai, dalykiškai, visai taip pat, kaip štai aš dabar kalbuosi su jumis.
    Keturioliktojo amžiaus žmonėms Dievas buvo labai realus asmuo, gal net ryškesnis už juos supantį fizinį pasaulį. „Juk tu tik iškeliauji namo”, — sakė man tėvas Rošas tada, kai gulėjau mirties patale. Kaip tik toks, bent mūsų manymu, ir buvo andainykščių žmonių požiūris: kūno gyvenimas tėra iliuzinis ir nereikšmingas, visa, kas svarbu — tai nemirtinga siela, tarsi žemiškajame pasaulyje jie būtų tik svečiai, kaip kad aš tik svečiuojuosi šiame šimtmetyje. Tačiau man pačiai tokio požiūrio apraiškų taip ir neteko pamatyti. Elivysa pareigingai rytą ir vakarą sukalba poterius, bet paskui atsistoja ir nusibraukia nuo suknelės dulkes, tarsi jos maldos visiškai niekaip nesisietų su kasdieniais rūpesčiais dėl vyro, mergaičių ar Gavyno. Savo ruožtu Imeinai, nepaisant viso maldingumo, relikvijoriaus ar Valandų Knygos, rūpi vienas vienintelis dalykas — jos visuomeninė padėtis. Taigi, taip nė karto ir nepastebėjau, kad Dievas būtų joms realus asmuo — iki pat šiol. Iki šios akimirkos, kai stoviu štai drėgmės prisisunkusioje bažnyčioje ir klausausi tėvo Rošo pokalbio su Dievu.
    Mąstau sau: kažin, galbūt Dievą ir anapusinį, dangiškąjį pasaulį jis regi taip pat aiškiai, kaip kad aš regiu jus ir Oksfordą, ir lietų, skalaujantį Universiteto kiemą, ir aprasojusius jūsų akinius, kuriuos jūs protarpiais nusiimate ir šluostote šaliko galu. Kažin, gal Dievas jam irgi atrodo toks pat artimas — ir taip pat sunkiai pasiekiamas?
    — Sergėk mūsų sielas nuo pikto ir padėk mums saugiai pasiekti dangaus karalystę, — pasakė tėvas Rošas. Tarsi šie žodžiai būtų koks ženklas, Agnesė, vos juos išgirdusi, subruzdo mano glėbyje ir pareiškė:
    — Noriu tėvo Rošo.
    Tėvas Rošas atsistojo ir žengė mūsų link.
    — Kas ten? — paklausė. — Ar čia kas nors yra?
    — Čia aš, ledi Katerina, — atsiliepiau. — Atėjau su Agnese. Jos kelis… — ką jam pasakyti? Kad įsimetė infekcija? — Norėčiau, kad apžiūrėtum jos kelį.
    Jis bandė tai daryti, tačiau bažnyčioje buvo per tamsu, tad nusinešė mergytę į savo būstą. Tiesa, šviesos čia buvo neką daugiau. Jo trobelė ne kažin kiek didesnė už tą pašiūrę, į kurią andai buvau įlindusi atsipūsti, ir jau tikrai ne aukštesnė. Visą tą laiką, kol buvome ten, jis net negalėjo dorai išsitiesti, kad galva neatsitrenktų į sijas.
    Jis atvėrė vienintelio lango langinę, įleisdamas vidun gūsį lietaus, tada užžiebė žvakę su dagtimi iš vikšrio šerdies ir pasodino Agnesę ant suklypusio medinio stalo. Kai tik nuvyniojo tvarstį, mergytė atšlijo nuo jo.
    — Sėdėk ramiai, Agnus, — paliepė jis. — Tada aš papasakosiu tau, kaip Kristus iš dangaus atėjo į žemę.
    — Kalėdų dieną, — pasakė Agnesė.
    Rošas apčiupinėjo žaizdą, pirštais vis spustelėdamas patinimus ir visą tą laiką nesiliaudamas ramiai kalbėti:
    — O piemenys stovėjo išsigandę, nes nežinojo, ką reiškia ta ryški šviesa. Ir dar jie išgirdo garsus, tarytum varpų skambėjimą, sklindantį iš dangaus. Bet jie pamanė, kad tai Viešpaties angelas nusileido pas juos.
    Kai aš bent pamėgindavau prisiliesti jos keliuko, Agnesė klykdavo ir stumdavo mano rankas šalin, tačiau Rošui ji leido didžiuliais pirštais maigyti visą paraudusį plotą. Abejonių neliko: virš kelio tikrai formavosi raudonas ruožas. Tėvas Rošas švelniai jį palietė ir prikišo žvakę arčiau.
    — O tada iš tolimos šalies, — bylojo jis, prisimerkęs apžiūrinėdamas paraudimą, — atkeliavo trys karaliai, jie atnešė dovanų. — Jis dar kartą atsargiai palietė paraudimą, tada suglaudė delnus, tarsi ketindamas melstis. Ne, nesimelsk dabar, galvojau aš. Nesimelsk. Daryk ką nors.
    Jis nuleido rankas ir pažvelgė į mane.
    — Bijau, kad žaizda užnuodyta, — pasakė. — Paruošiu juozažolės užpilo, kad ištrauktų nuodus.
    Jis priėjo prie ugniavietės, pamaišė kelias vos vos žioruojančias malkas, iš kibirėlio į geležinį puodą šliūkštelėjo vandens.
    Kibirėlis buvo nešvarus, puodas buvo nešvarus, rankos, kuriomis jis čiupinėjo Agnesės žaizdą, irgi buvo nešvarios. Stovėdama ten ir žiūrėdama, kaip jis kaičia puodą, kaip rausiasi nešvariame maišelyje, ėmiau gailėtis išvis atėjusi. Tėvas Rošas — nėmaž ne geresnis gydytojas nei Imeina. Lapų bei sėklų užpilas nuo kraujo užkrėtimo padėti gali lygiai tiek pat, kiek ir dvokūs Imeinos kompresai. Nepadės ir maldos, net jei jis kalbasi su Dievu taip, tarsi Jis iš tikrųjų būtų kažkur visai šalia.
    Jau beveik žiojausi priekaištauti: „Ir tai viskas, ką gali padaryti?” — bet tuoj pat susizgribau, kad kažkodėl vyliausi to, kas neįmanoma. Infekciją gali išgydyti penicilinas, imuniteto sustiprinimas, antiseptikai — žodžiu, visi tie dalykai, kurių drobiniame jo maišelyje tikrai nebuvo.
    Prisiminiau, kaip ponas Gilkraistas vienoje savo paskaitų pasakojo apie Viduramžių gydytojus. Jis kalbėjo, esą šie buvę visiški kvailiai, Juodosios Mirties metais mėgindami gydyti ligonius nuleisdami šiems kraują, duodami aršeniko ar ožkos šlapimo. O ko daugiau jie galėjo griebtis? Juk jie neturėjo nei gamaglobulino, nei antimikrobinių preparatų. Jie net nesuprato, kas sukelia ligą. Pirštais trupindamas į puodą džiovintus žiedlapius ir žolynus, tėvas Rošas darė geriausia, ką galėjo.
    — Gal turi vyno? — paklausiau jo. — Seno vyno?
    Silpname jų aluje alkoholio tiek, kad neverta nė minėti, vyne — neką daugiau, bet, kuo ilgiau vynas išlaikytas, tuo didesnė alkoholio koncentracija. O alkoholis, šiaip ar taip, — antiseptikas.
    — Staiga prisiminiau, kad, užpylus ant žaizdos seno vyno, kartais galima išgydyti infekciją, — pasakiau.
    Jis nepaklausė, ką reiškia „infekcija”, nepasidomėjo, kaip aš sugebėjau tai prisiminti, jeigu išvis esu praradusi atmintį. Nedelsdamas nuėjo į bažnyčią ir atnešė molinį butelį, pilną aitriai kvepiančio vyno. Užpyliau jo ant tvarsčio, išploviau žaizdą.
    Butelį parsinešiau į namus. Ir paslėpiau po lova Rozemundos buduare (jeigu netyčia paaiškėtų, kad man atiteko butelis sakramentams skirto vyno, Imeinai nieko daugiau ir nereikėtų, kad galėtų sudeginti tėvą Rošą už ereziją), taigi, dabar galėsiu valyti žaizdą nuolat. Kai Agnesė gulėsi miegoti, užpyliau šlakelį tiesiai ant žaizdos.

19


    Lijo iki pat Kūčių — drengė žvarbus, žiemiškas lietus, jis skverbėsi vidun per lubose paliktą skylę dūmams išeiti, tad malkos ugniavietėje šnypštė ir rūko.
    Kivrina kiekviena pasitaikiusia proga vilgė Agnesės keliuką vynu, ir dvidešimt trečiosios popietę jis atrodė jau šiek tiek geriau. Tiesa, vis dar sutinęs, bet raudona drūžė išnyko. Kivrina, iškėlusi apsiaustą kaip skėtį virš galvos, tekina nubėgo į bažnyčią pasakyti to tėvui Rošui, bet jo nerado.
    Nei Imeina, nei Elivysa net nepastebėjo, kad Agnesė susižeidė kelį. Jos sukosi dieną naktį, kad spėtų pasiruošti kaip reikiant sutikti sero Bloeto šeimą — jei tik jie tikrai atvažiuos: kuopė kambarėlį palėpėje (ten ketino apnakvindinti moteris), kepė pribloškiančią gausybę įvairiausių bandelių, pudingų bei pyragaičių, įskaitant ir vieną tikrai groteskišką — vaizduojančią kūdikėlį Jėzų, gulintį ėdžiose, suvystytą į vystyklus iš tešlos juostelių.
    Pavakary tėvas Rošas pats apsilankė dvare — permirkęs iki siūlo galo, visas drebantis. Pasirodo, ėjo per ledinį lietų pririnkti gebenių menei papuošti. Imeinos čia nebuvo — ji virtuvėje lipdė iš tešlos kūdikėlį Jėzų — tad Kivrina pakvietė Rošą užeiti ir išsidžiovinti drabužius prie ugnies.
    Ji pašaukė Maisrę, o kai ši taip ir nepasirodė, pati nuėjo per kiemą į virtuvę, atnešti Rošui puodelio karšto alaus. Kai grįžo, Maisrė jau sėdėjo ant suolo greta Rošo, viena ranka pakėlusi purvinų plaukų kaltūną, o Rošas žąsies taukais tepė jai ausį. Vos išvydusi Kivriną, Maisrė tuoj pat griebėsi už ausies, tikriausiai sunaikindama visas tėvo Rošo pastangas, ir iškurnėjo lauk.
    — Agnesės keliukas sveiksta, — pasakė Rošui Kivrina. — Tinimas slūgsta, užsitraukė naujas šašas.
    Tėvas Rošas nemaž nenustebo, ir Kivrina net suabejojo: galbūt ji suklydo, gal nebuvo jokio kraujo užkrėtimo?
    Naktį lietus virto sniegu.
    — Jie neatvyks, — su palengvėjimu atsiduso Elivysa kitą rytą.
    Kivrinai irgi taip atrodė. Per naktį sniego paklotas išaugo iki trisdešimties centimetrų storio, o snigti vis dar nesiliovė. Atrodė, kad net Imeina susitaikė su mintimi, jog svečių sulaukti nelemta, bet vis vien triūsė, nešė iš palėpės alavinius indus, vaikė Maisrę tai šen, tai ten.
    Apie vidudienį staiga liovėsi snigti, o maždaug antrą valandą dangus ėmė giedrytis; Elivysa paliepė visiems persirengti šventadieniniais drabužiais. Kivrina padėjo apsirengti mergaitėms; ji net apstulbo išvydusi, kokie prašmatnūs jų šilkiniai marškiniai. Agnesės suknelė buvo iš tamsraudonio aksomo su sidabrine sagtimi, o žolės žalumo Rozemundos suknelė buvo su ilgomis skeltomis rankovėmis ir žemu korsažu, iš po kurio matėsi geltonų šilkinių marškinių siuviniai. Niekas nė puse lūpų neprasitarė Kivrinai, ką turėtų vilkėti ji, bet po to, kai ji išpynė mergaitėms kasas ir paleido ant pečių, Agnesė pareiškė: „O tu privalai apsivilkti savo mėlynąją suknelę” ir ištraukė ją iš skrynios lovos kojūgalyje. Greta mergaičių šventadieninių pašvitų suknelė jau taip smarkiai nebadė akių, bet vis vien buvo pernelyg smulkaus audimo, pernelyg ryškiai mėlyna.
    Kivrina net nenutuokė, ką daryti su savo plaukais. Netekėjusios merginos švenčių progomis plaukus nešiodavo palaidus, tik perrištus kaspinu ar juostele, bet tam jos plaukai buvo per trumpi, o prisidengti galvą derėjo tik ištekėjusioms moterims. Tačiau Kivrina negalėjo apsieiti išvis be nieko — bet kaip iškarpyti plaukai atrodė siaubingai.
    Matyt, Elivysai irgi atrodė taip pat. Kai Kivrina vėl atsivedė mergaites į apačią, ji prikando lūpą, pagalvojo ir nusiuntė Maisrę į palėpės kambarėlį atnešti plonyčio, beveik perregimo šydo. Jį juostele pritvirtino Kivrinai prie pakaušio taip, kad priekyje plaukai matytųsi, bet tarsi iškandžioti jų galai būtų paslėpti.
    Atrodė, kad drauge su pragiedruliais grįžo ir Elivysos nervingumas. Jis prasiveržė, kai iš lauko atklampojo Maisrė — Elivysa šėrė jai per veidą už tai, kad prinešė purvo ant grindų. Staiga ji susizgribo, kad dar neparuošta ir tas, ir anas — ir visi dėl to liko kalti. Kai Imeina bene dvidešimtą kartą prasižiojo sakyti: „Jei taip būtume išvažiavusios į Koursį..— Elivysa vos susilaikė nenukandusi jai galvos.
    Kivrina iš karto manė, kad puošti Agnesę anksčiau nei paskutinę įmanomą minutę, — sumanymas visai prastas. Dar net nevakarėjant, mergytės suknelės rankovės jau buvo purvinos, maža to, ji sugebėjo išsimiltuoti gerą pusę aksominio sijono.
    Temstant Gavynas vis dar nebuvo grįžęs, visų nervai net kibirkščiavo nuo įtampos, Maisrės ausys tvieskė skaisčiu raudoniu. Kai ledi Imeina paliepė Kivrinai nunešti tėvui Rošui šešias bičių vaško žvakes, ši baisiausiai apsidžiaugė proga išsivesti mergaites iš namų.
    — Pasakyk jam, kad šitų žvakių turi užtekti abejoms mišioms, — suirzusi bambėjo Imeina. — Mūsų Viešpaties gimtadienis, o mišios bus tokios varganos… Mums tikrai reikėjo išvažiuoti į Koursį.
    Kivrina apvilko Agnesę apsiaustu, pasišaukė Rozemundą ir visos trys išskubėjo į bažnyčią. Bet Rošo ten nerado. Vidur altoriaus neuždegta stovėjo ruoželiais sužymėta žvakė. Tėvas Rošas uždegs ją saulei leidžiantis ir pagal žymes seks laiką, likusį iki vidurnakčio. Lauks, klūpodamas šaltoje lyg ledaunė bažnyčioje.
    Rošo nebuvo ir namuose. Kivrina paliko žvakes ant stalo. Eidamos atgal per lanką, jos pastebėjo Rošo asilą — pririštas prie dengtų šventoriaus vartelių, gyvulys laižė sniegą.
    — Užmiršome pašerti gyvulius, — pasakė Agnesė.
    — Pašerti gyvulius? — atsargiai perklausė Kivrina, galvodama apie jų šventinius apdarus.
    — Juk šiandien — Kūčios, — pasakė Agnesė. — Argi namuose jūs neidavote šerti gyvulių?
    — Ji neprisimena, — pareiškė Rozemundą. — Per Kūčias mes visada einame šerti gyvulių mūsų Viešpaties, kuris gimė tvarte, garbei.
    — Tai tu visiškai nieko neprisimeni apie Kalėdas? — paklausė Agnesė.
    — Tik trupučiuką, — atsakė Kivrina, galvodama apie Oksfordą Kalėdų išvakarėse, apie Karfakso parduotuves, išpuoštas gipsiniais žalumynais ir lazerinėmis švieselėmis, prisigrūdusias pirkėjų, paskutinę minutę suskatusių ieškoti dovanų, Didžiąją gatvę, kuria zuja baisybė dviratininkų, ir Magdalenos bokštą, neryškiai dūluojantį pro sniego skraistę.
    — Pirmiausia skambina varpai, paskui sėdame valgyti, paskui mišios, o paskui — Kūčių pliauska, — išbėrė Agnesė.
    — Viską supainiojai, — paprieštaravo Rozemundą. — Pirmiausia mes užkuriame Kūčių pliauską, o paskui einame į mišias.
    — Pirmiausia skambina varpai, — atšovė Agnesė, varstydama seserį piktais žvilgsniais, — o mišios — tik po to.
    Jos nuėjo į kluoną pasiimti maišo avižų ir glėbelio šieno; visa tai nunešė į arklidę, pavaišino arklius. Gringoleto tarp jų nebuvo, kas reiškė, kad Gavynas vis dar negrįžęs. Kivrina žinojo būtiniausiai turinti pasikalbėti su juo, kai tik parsiras. Iki susitikimo datos nebeliko nė savaitės, o ji iki pat šiol dar nežino, kur yra plyšys. O kai atvyks lordas Gijomas, situacija čia gali pasikeisti iš esmės.
    Juk Elivysa tik atidėjo sprendimą, ką su ja daryti — tol, kol atvyks jos vyras, o dar šįryt eilinį kartą patikino mergaites laukianti jo šiandien pat. Ką gali žinoti, galbūt jis nutars išsivežti ją į Oksfordą ar į Londoną ieškoti jos šeimos, o gal seras Bloetas pasisiūlys išsigabenti ją drauge į Koursį. Vadinasi, pasikalbėti su Gavynu reikia kuo skubiau. O jeigu čia knibždės svečių, bus kur kas paprasčiau pristverti jį vieną, žiūrėk, gal visoje Kalėdų sumaištyje pasitaikys proga įkalbėti, kad dar ir parodytų tikslią vietą.
    Kivrina stengėsi kuo ilgiau gaišti prie arklių vildamasi, kad Gavynas bet kurią akimirką gali sugrįžti, bet Agnesė ėmė nuobodžiauti — ji norėjo palesinti viščiukus grūdais. Kivrina pasiūlė nunešti šieno prievaizdo karvei.
    — Tai ne mūsų karvė, — burbtelėjo Rozemundą.
    — Bet ji padėjo man tada, kai sirgau, — atitarė Kivrina prisimindama, kaip rėmėsi į kaulėtą karvės nugarą tą dieną, kai taip nesėkmingai susibaudę traukti ieškoti plyšio. — Aš mielai padėkočiau jai už tokį gerumą.
    Jos praėjo pro kiaulių aptvarą, kuriame dar visai neseniai kriuksėjo paršeliai. Agnesė tarė:
    — Vargšai paršiukai. Būčiau atnešusi jiems po obuolį.
    — Dangus šiaurėje jau vėl blausiasi, — pasakė Rozemundą. — Manau, jie vis dėlto neatvyks.
    — Ot ir atvyks, — užginčijo Agnesė. — Seras Bloetas pažadėjo man papuošalą.
    Prievaizdo karvė beveik nebuvo pajudėjusi iš tos vietos, kur Kivrina rado ją aną kartą — užlindusi už priešpaskutinės bakūžės, ji gromuliavo tai, kas dar buvo likę iš apipuvusių žirnių virkščių.
    — Sveikinu su Šventomis Kalėdomis, ledi Karve, — išpoškino Agnesė, atkišdama šiai gniūžtę šieno — tiesa, laikydama per gerą metrą nuo karvės snukio.
    — Gyvuliai kalba tik vidurnaktį, — pasakė Rozemundą.
    — Ateisime aplankyti jų vidurnaktį, ledi Kivrina, — pareiškė Agnesė. Karvė žingtelėjo artyn, Agnesė kaipmat atšlijo.
    — Neateisi, kvaišele tu, — atkirto Rozemundą. — Vidurnaktį reikės dalyvauti mišiose.
    Karvė ištiesė kaklą ir žengė dar arčiau. Agnesė atsitraukė. Kivrina pakišo karvei pluoštelį šieno.
    Agnesė pavydžiai žvelgė į ją.
    — Jei visi tuo metu būna bažnyčioje, iš kur tuomet žino, kad gyvuliai kalba? — paklausė.
    Logiškas klausimas, pagalvojo Kivrina.
    — Taip sako tėvas Rošas, — paaiškino Rozemundą.
    Agnesė išlindo iš už Kivrinos sijono ir išpešė dar vieną pluoštelį šieno.
    — O ką jie sako? — paklausė, bakstelėdama daugmaž karvės link.
    — Jie skundžiasi, kad tu nemoki jų šerti, — atsakė Rozemundą.
    — Ot ir ne. — Agnesė atkišo ranką. Karvė siektelėjo šieno — prasižiojusi, atkišusi apnuogintus dantis. Agnesė sviedė šieną jai į snukį ir nukurnėjo slėptos Kivrinai už nugaros. — Jie garbina mūsų Viešpatį. Taip sakė tėvas Rošas.
    Pasigirdo arklių kanopų dundėjimas. Agnesė akimoju nėrė tarp trobelių.
    — Tai jie! — prapliupo ji, kuduliuodama atgal. — Seras Bloetas jau čia. Mačiau juos! Jie kaip tik joja pro vartus!
    Kivrina paskubomis paskleidė šieno likučius priešais karvę. Rozemundą pasėmė iš krepšio saują avižų ir atkišo gyvuliui, leisdama šiam liežuviu nulaižyti grūdus tiesiog jai nuo delno.
    — Eime, Rozemundą! — nenustygo Agnesė. — Seras Bloetas jau čia!
    Rozemundą nupurtė nuo delno kelis užsilikusius grūdelius.
    — Einu, dar pašersiu tėvo Rošo asilą, — pasakė ir pasuko bažnyčios link, nė nedirstelėjusi dvaro pusėn.
    — Bet juk jie jau atvyko, Rozemundą! — šaukė Agnesė, kuduliuodama jai įkandin. — Nejaugi nenori pamatyti, ko jie atvežė?
    Ko gero, ne. Rozemundą jau priėjo prie asilo, kuris aptiko kuokštą pašiaušėlių, kyšantį iš sniego prie šventoriaus vartelių. Rozemundą pasilenkė ir pakišo saują avižų tiesiog asilui po nosimi, tuo jo kažkodėl visiškai nesudomindama, o paskui taip ir liko stovėti, uždėjusi delną asilui ant nugaros; ilgi tamsūs plaukai slėpė jos veidą.
    — Rozemundą! — šaukė Agnesė net įraudusi iš nevilties. — Nejaugi negirdi, ką sakau! Jie atvažiavo, atvažiavo!
    Asilas snukiu nustūmė į šalį jam kliudžiusias avižas ir geltonais dantimis sukando žolynų kupstą. Rozemundą vis dar atkakliai bruko jam avižas.
    — Rozemundą, — prasižiojo Kivrina. — Asilą pašersiu aš. Tu privalai eiti sutikti svečius.
    — Seras Bloetas pažadėjo man dovanų papuošalą! — netvėrė savame kailyje Agnesė.
    Rozemundą išskėtė pirštus, avižos pabiro žemėn.
    — Jeigu jis tau šitaip patinka, kodėl nepaprašai tėčio, kad leistų už jo tekėti tau? — sviedė ji ir nudrožė dvaro link.
    — Aš dar per maža, — paaiškino Agnesė.
    Rozemundą — irgi, pagalvojo Kivrina, stverdama už rankos Agnesę. Jos nuskubėjo vyresniajai mergaitei iš paskos. Rozemunda žingsniavo sparčiai, atkišusi smakrą, nesivargindama suglobti žeme besivelkančių sijonų, nekreipdama dėmesio į nuolatinius Agnesės maldavimus „Palauk, Rozemundą!”
    Svečiai jau buvo sugužėję į kiemą, o Rozemundą jau pasiekė kiaulių aptvarą. Kivrina paspartino žingsnį, tempdama Agnesę iš paskos kone paknopstom, tad į kiemą visos trys grįžo beveik kartu. Kivrina taip ir sustojo nustebusi.
    Ji tikėjosi oficialaus sutikimo, manė išvysianti visą šeimą, išsirikiavusią prie durų, mandagiai besišypsančią, įtemptai besikeičiančią mandagumo frazėmis. Tačiau nebuvo nieko panašaus: reginys veikiau priminė pirmąją semestro dieną Universitete. Visi zujo apsikrovę dėžėmis bei ryšuliais, sveikinosi, glebėsčiavosi, šūkavo, kalbėjo visi vienu metu ir juokėsi. Rozemundos niekas net nepasigedo. Stambi moteris su didžiuliu, be saiko iškrakmolytu galvos apdangalu stvėrė į glėbį Agnesę ir apipylė bučiniais, o trys ūgtelėjusios mergaitės cypaudamos susispietė aplink Rozemundą.
    Tarnai, irgi išsipustę geriausiais šventadieniniais drabužiais, tempė į virtuvę uždangstytus krepšius ir milžinišką žąsį, arklius vedė į arklidę. Gavynas, vis dar raitas ant Gringoleto, pasilenkęs kažką kalbėjo Imeinai. Kivrina nugirdo jo frazę: „Ne, vyskupas Viveliskombe”, bet neatrodė, kad tai Imeiną būtų smarkiai nuliūdinę — matyt, jos žinia arkidiakoną vis dėlto pasiekė.
    Ji grįžtelėjo padėti nulipti nuo arklio jaunai moteriai, apsisiautusiai mėlynu apsiaustu, ryškesniu netgi už Kivrinos suknelę, ir šypsodamasi nuvedė ją prie Elivysos. Elivysa pasitiko ją irgi šypsodamasi.
    Kivrina apžiūrinėjo svečius mėgindama įspėti, kuris iš jų — seras Bloetas, bet ant arklių sėdėjo geras pustuzinis vyrų, visų kamanos buvo puoštos sidabrinėmis grandinėlėmis, visi vilkėjo kailiu pamuštus apsiaustus. Nė vienas iš jų, ačiū Dievui, neatrodė pernelyg sukriošęs, vienas ar du — netgi visai simpatiški. Kivrina grįžtelėjo į Agnesę, norėdama paklausti, kuris iš vyrų — seras Bloetas, bet mergytės dar nepaleido iš glėbio krinolinuota dama — ji vis tapšnojo Agnesę per viršugalvį ir lyg užsukta kartojo: „Kaip tu išaugai!” Kivrina vos tramdė šypseną. Kai kurie dalykai, atrodo, niekada nesikeičia.
    Keletas atvykėlių buvo raudonplaukiai, tarp jų — ir moteris, iš pažiūros ne ką jaunesnė už Imeiną, bet nutriušę rusvi jos plaukai laisvai karojo ant nugaros tarsi jaunos mergaitės. Plonos, patemptos lūpos teikė jos veidui nemaloniai gaižią išraišką, be to, moteriškei akivaizdžiai nepatiko, kaip tarnai iškrauna daiktus. Ji išplėšė iki viršaus prikrautą krepšį iš rankų tarnui, kuris nelabai sėkmingai galynėjosi su juo, ir įbruko pilvotam vyriškiui su žaliu aksominiu apsiaustu.
    Jis irgi buvo rudaplaukis kaip ir simpatiškiausias iš jaunesniųjų vyrų. Pastarasis iš pažiūros buvo bebaigiąs trečią dešimtį, tačiau jo apskrito, atviro, šlakuoto veido išraiška bent jau buvo maloni.
    — Sere Bloetai! — sukliegė Agnesė, prašvilpė pro Kivriną ir įsirėžė tiesiog storuliui į kelius.
    — Na, ar atvežei man papuošalą? — kamantinėjo Agnesė, timpčiodama jį už apsiausto skverno.
    — Atvežiau, — atsakė jis, žiūrėdamas ten link, kur stovėjo Rozemunda, vis dar plepanti su kitomis mergaitėmis. — Tau ir tavo seseriai.
    — Tuojau ją pakviesiu, — pareiškė Rozemundą ir stryktelėjo prie Rozemundos, Kivrina nesuskubo jos sugriebti. Mergaitės tik sukikeno ir, jam artinantis, prasiskyrė, o Rozemundą, nuožmiu žvilgsniu nudelbusi sesutę, šyptelėjo ir ištiesė storuliui ranką.
    — Laba diena ir sveiki atvykę, pone, — pasisveikino.
    Smakrą ji buvo atkišusi tiek, kad daugiau, regis, nė neįmanoma, blyškiuose jos skruostuose liepsnojo dvi karštligiškai raudonos dėmės, tačiau Bloetas tai, matyt, palaikė jaudulio ir drovumo ženklais. Riebiais pirštais sugriebęs smulkius jos pirščiukus, jis pareiškė:
    — Be jokios abejonės, kai ateis pavasaris, tu jau nebe taip šaltai sveikinsies su savo vyru.
    Dėmės Rozemundos skruostuose tvykstelėjo dar skaistesniu raudoniu.
    — Kol kas dar žiema, pone.
    — Pavasaris netruks ateiti, — atsakė jis ir nusijuokė, apnuogindamas išgedusius dantis.
    — O kur mano papuošalas? — nerimo Agnesė.
    — Agnese, nebūk tokia gobšuolė, — sudraudė ją Elivysa, prieidama ir atsistodama tarp dukterų. — Nedera vos pasitikus svečią iš karto reikalauti dovanų. — Ji nusišypsojo Bloetui; jeigu ir ją baugino šitų vestuvių perspektyva, Elivysa niekaip to neparodė. Priešingai, ji atrodė tokia atsipalaidavusi, kokios Kivrina dar nebuvo mačiusi.
    — Taip, savo svainei aš pažadėjau dovanėlę, — pripažino jis, brukdamas ranką už pernelyg suveržto diržo ir ištraukdamas nedidelį drobinį maišelį. — O taip pat — sužieduotuvių dovaną savo nuotakai. — Jis subruko pirštus į maišelį ir ištraukė sagę, nusėtą brangiaisiais akmenimis. — Tai meilės saitas mano nuotakai, — pasakė jis, atsegdamas papuošalą. — Kai ją segėsi, turėsi galvoti apie mane.
    Jis pūkšdamas žengė artyn, norėdamas prisegti puošmeną Rozemundai prie apsiausto. Tikiuosi, jį ištiks širdies smūgis, dingtelėjo Kivrinai. Rozemundą stovėjo kaip įbesta, o jos skruostai tvieskė raudoniu, kol riebios jo rankos grabaliojo apie jos kaklą.
    — Rubinai, — sužavėta ištarė Elivysa. — Ar nepadėkosi sužadėtiniui už šią nuostabią dovaną, Rozemundą?
    — Dėkoju tau už segę, — be jokios intonacijos išbėrė Rozemunda.
    — O kur mano papuošalas? — nerimo Agnesė, strykčiodama tai ant vienos kojos, tai ant kitos; Bloetas tuo tarpu dar kartą pasirausė maišelyje ir kažką sugniaužė kumštyje. Paskui sunkiai dvėsuodamas pasilenkė ir ištiesė delną.
    — Varpelis! — džiaugsmingai sukliegė Agnesė, tuoj pat pakėlė jį ir papurtė. Varpelis buvo apskritas, žalvarinis kaip arklio kamanų žvangutis, su metaline kilpute viršuje.
    Agnesė prisvilo prie Kivrinos: norėjo tučtuojau lipti į buduarą, susirasti kaspiną ir perverti jį per kilputę, kad galėtų nešioti varpelį pririštą prie riešo vietoj apyrankės.
    — Tėtis parvežė man šitą kaspiną iš mugės, — čiauškėjo ji, traukdama jį iš tos pačios skrynios, kurioje buvo laikomi Kivrinos drabužiai. Kaspinas buvo nudažytas nevykusiai, lopais, be to, toks standus, kad Kivrinai teko gerokai pavargti, kol pervėrė jį per kilputę. Net patys pigiausi kaspinėliai „Vulvorto„ parduotuvėje ar popierinės juostelės, skirtos kalėdinių dovanų pakuotėms perrišti buvo kur kas prašmatnesni už šią akivaizdžiai branginamą medžiagos skiautelę.
    Kivrina aprišo kaspinu Agnesės riešą ir abi vėl nulipo žemyn. Sambrūzdis ir krepšių pakavimas jau spėjo persikraustyti vidun, tarnai į menę nešė skrynias ir patalynę, ir kažką panašaus į tikrų kelionkrepšių pradininkus. Matyt, Kivrinos be reikalo nerimauta, kad seras Bloetas gali kur nors ją išsivežti. Regint visą šitą šurmulį, nejučia piršosi mintis, kad svečiai ketina užsibūti čia mažų mažiausiai iki pavasario.
    Be reikalo ji nerimavo ir dėl to, kad jie tuojau pat imsis svarstyti jos likimą. Niekas neskyrė jai dėmesio, nebent probėgšmais žvilgtelėjo jos pusėn — nesusidomėjo netgi tada, kai Agnesė tempte nusitempė ją pas motiną, norėdama parodyti šiai savo apyrankę. Elivysa tuo tarpu kalbėjosi su Bloetu, Gavynu ir simpatišku jaunuoliu, greičiausiai pastarojo sūnumi ar sūnėnu; Elivysa jau vėl grąžė rankas. Matyt, naujienos iš Bato buvo prastos.
    Ledi Imeina kitame menės gale kalbėjosi su stambiąja moterimi ir blyškiu vyriškiu dvasininko apranga; vien jos veido išraiškos pakako, kad suprastum: ji skundžiasi tėvu Rošu.
    Kivrina pasinaudojo triukšminga sumaištimi ir, atitraukusi Rozemundą nuo kitų mergaičių, iškamantinėjo, kas yra kas. Blyškusis vyriškis buvo sero Bloeto kapelionas — tiek Kivrina spėjo susigaudyti ir pati. Jauna moteris ryškiai mėlynu apsiaustu — jo globotinė. Stambioji moteris su iškrakmolytu galvos apdangalu buvo sero Bloeto brolio žmona, atvykusi pasisvečiuoti iš Dorseto. Du rudaplaukiai jaunuoliai ir trys kikenančios mergaitės — visi buvo jos vaikai. Pats seras Bloetas vaikų neturėjo.
    Kaip tik todėl, žinoma, jis ir susiruošė vesti vaiką — ir visi tam pritarė. Pratęsti giminę, susilaukti įpėdinio — štai kas buvo svarbiausias kiekvieno rūpestis 1320-aisiais. Kuo jaunesnė moteris, tuo didesnė tikimybė, kad pagimdys palikuonių pakankamai, kad bent vienas jų sulauktų brandos — net jei pačiai jo motinai tai nelemta.
    Gaižioji džiūsna žilstančiais rusvais plaukais — o siaube siaubeli — buvo ledi Yvolda, netekėjusi sero Bloeto sesuo. Ji gyveno Koursyje drauge su juo; stebėdama, kaip ji rėkia ant vargšės Maisrės už tai, kad šiai iš rankų iškrito krepšys, Kivrina pastebėjo raktų kezulą prie jos juosmens. Tai reiškė, kad ji — visų namų šeimininkė, ar bent jau bus ja iki Velykų. Vargšelė Rozemundą. Prieš Šitą raganą tikrai nepašokinėsi.
    — O kas visi likusieji? — paklausė Kivrina vis dar vildamasi, kad tarp jų atsiras bent vienas Rozemundos sąjungininkas.
    — Tarnai, — atsakė Rozemundą taip, tarsi tai būtų savaime suprantama, ir nustraksėjo atgal pas mergaites.
    Tarnų buvo ne mažiau nei dvidešimt — neskaitant arklininkų, kurie kaip tik rūpinosi arkliais — tačiau tokia jų gausa, regis, nestebino nieko, net susikrimtusios Elivysos. Kivrina buvo skaičiusi, kad didikai dvaruose laiko dešimtis tarnų, tačiau manė, kad tie skaičiai gerokai perdėti. Elivysa ir Imeina tarnų beveik išvis neturėjo — prireikus ruoštis Kūčioms, pagalbon teko pasitelkti kone visą kaimą. Nors Kivrina ir spėjo, kad šitaip gali būti dėl to, jog šeima pakliuvo į keblią padėtį, vis dėlto ji manė, kad kaimo dvaruose tarnų išvis negalėjo būti labai gausu. Ką gi, atrodo, vis dėlto buvo.
    Tarnai zujo po visą menę, ruošdami stalą vakarienei. Kivrina nežinojo, ar tą vakarą išvis priimta vakarieniauti, mat Kūčios nuo seno buvo pasninko diena, bet, kai tik blyškusis kapelionas baigė skaityti mišparus — ledi Imeinos nurodymu, be jokios abejonės — tuntas tarnų suskato gabenti maistą: duoną, vandeniu atskiestą vyną, džiovintas menkes, iš pradžių išmirkytas sūdytame vandenyje, o paskui iškeptas.
    Agnesė buvo tokia įsiaudrinusi, kad nepajėgė nuryti nė kąsnelio, o vėliau, kai tarnai nurinko stalą, kategoriškai atsisakė ramiai pasėdėti prie ugniavietės — davėsi po visą menę, be paliovos skambino varpeliu, vis lindo glamonėti šunų.
    Sero Bloeto tarnai ir prievaizdas įnešė Kūčių pliauską ir įvertė ją į ugniavietę; žiežirbos pliūptelėjo į visas puses. Moterys besijuokdamos atsitraukė, sužavėti vaikai pratrūko spygauti. Rozemunda, būdama vyriausias vaikas namuose, uždegė pliauską kūleliu žagarų, išsaugotų nuo pernykštės Kūčių pliauskos, atsargiai prikišdama liepsnelę prie susirangiusios šaknies. Kai pliauska užsiliepsnojo, visi pašėlo juoktis ir ploti, Agnesė energingai mosavo ranka, kad kuo garsiau skambėtų jos varpelis.
    Rozemundą jau anksčiau buvo sakiusi jai, kad Kūčių vakarą vaikams leidžiama negulti iki pat vidurnakčio mišių, bet Kivrina vylėsi, kad jai galbūt pavyks prikalbinti Agnesę bent jau prigulti ir snūstelėti greta jos ant suolo. Tačiau, vakarui slenkant į naktį, Agnesė tik dar labiau įsišėlo, dūko, rėkavo ir skambino varpeliu tol, kol Kivrinai neliko nieko kita, kaip jį atimti.
    Moterys sėdėjo prie ugniavietės ir tyliai šnekučiavosi. Vyrai būriavosi po kelis, rankas sunėrę ant krūtinės, o protarpiais visi, išskyrus kapelioną, išeidavo laukan, o paskui grįždavo juokdamiesi, trypdami nuo kojų sniegą. Įraudę jų veidai ir pikti Imeinos žvilgsniai labai jau aiškiai bylojo, kad vyrai, nepaisydami pasninko, vis vaikščioja į alaus varyklą išlenkti po bokalą elio.
    Kai jie parėjo gal kokį trečią kartą, Bloetas atsisėdo kitapus ugniavietės, ištiesė kojas arčiau ugnies ir ėmė stebėti mergaites. Trys kikenančios linksmuolės ir Rozemundą žaidė kažką panašaus į „aklą vištą”. Kai Rozemundą užrištomis akimis pernelyg prisiartino prie suolų, Bloetas grybštelėjo ją ir pasisodino ant kelių. Visi prapliupo juoktis.
    Imeina visą ilgą vakarą sėdėjo prisvilusi prie kapeliono ir dėstė jam būtas ir nebūtas tėvo Rošo nedorybes. Jis esąs nemokytas tamsuolis, grubus ir netaktiškas, o praėjusį sekmadienį sukalbėjęs „Confiteor„ prieš „Adjutorum”. Be to, jis dabar ten, klūpo ant kelių įšalusioje bažnyčioje, mintyse pridūrė Kivrina, kai kapelionas tuo tarpu šildosi rankas prie ugnies ir smerkiamai linguoja galvą.
    Kūčių pliauska baigė sudegti, tiktai žarijos tebežioravo kaitra. Rozemundą nuslydo nuo Bloeto kelių ir nudūmė atgal žaisti. Gavynas pasakojo, kaip kartą nugalabijęs šešis vilkus, nė akimirkai nenuleisdamas akių nuo Elivysos. Kapelionas papasakojo istoriją apie moterį, kuri mirdama atliko melagingą išpažintį. Kai tik kapelionas palietęs jos kaktą šventintu aliejumi, siūbtelėję dūmai, ir jos oda pajuodusi tiesiog jo akivaizdoje.
    Kapelionui daugmaž įpusėjus savo pasakojimą, Gavynas atsistojo, pasitrynė delnus virš ugnies ir patraukė prie elgetų suolelio. Atsisėdo, nusiavė vieną batą.
    Po kokios minutės Elivysa pakilo ir priėjo prie jo. Kivrina negirdėjo, ką ji pasakė, bet Gavynas tuoj pat atsistojo, batą tebelaikydamas rankoje.
    — Teismas dar kartą atidėtas, — išgirdo Kivrina Gavyno žodžius. — Susirgo jam vadovauti turėjęs teisėjas.
    Ką sakė Elivysa, Kivrina vėl neišgirdo, bet Gavynas linktelėjo ir atsakė:
    — O tai jau gera žinia. Naujasis teisėjas yra iš Svindono ir ne taip palankiai nusiteikęs Karaliaus Eduardo atžvilgiu.
    Vis dėlto nei vienas, nei kitas neatrodė taip, lyg būtų sulaukę gerų naujienų. Elivysa buvo išblyškusi beveik taip pat kaip ir tada, kai Imeina prisipažino išsiuntusi Gavyną į Koursį.
    Ji sukiojo sunkų žiedą ant piršto. Gavynas vėl atsisėdo, nusibraukė nuo kelnių apačios prikibusius vikšrius, vėl apsiavė batą ir dar kažką pasakė. Elivysa pasuko galvą; jos veidą slėpė šešėlis, tad Kivrina neįžiūrėjo jos išraiškos, užtat Gavyno veidą matė aiškiai.
    Lygiai taip pat jį gali matyti ir bet kuris kitas, esantis menėje, dingtelėjo Kivrinai; ji paskubomis apsidairė, norėdama įsitikinti, ar be jos porelę dar kas nors stebi. Imeina vis dar guodėsi kapelionui ir neatrodė, kad jai rūpėtų kas nors kita, tačiau sero Bloeto sesuo stebėjo labai įdėmiai, piktai suspaudusi lūpas, iš kitos ugniavietės pusės taip pat atidžiai žvalgėsi ir pats Bloetas bei kiti vyrai.
    Kivrina vylėsi, kad galbūt dar šią naktį jai pasitaikysianti proga persimesti keliais žodžiais su Gavynu, bet kai aplinkui šitiek pastabių akių, tai vargu bau įmanoma. Sugaudė varpas; Elivysa krūptelėjo ir dirstelėjo į duris.
    — Tai velnio laidotuvių varpas, — tykiai ištarė kapelionas, ir net vaikai pertraukė žaidimus ir sukluso.
    Kai kuriuose kaimuose varpais buvo skambinama po dūžį už kiekvienus metus nuo Kristaus gimimo. Bet dažniausiai varpai paprasčiausiai pradėdavo gausti, likus valandai iki vidurnakčio. Kivrina smarkiai abejojo, ar tėvas Rošas, o gal net ir kapelionas, moka skaičiuoti tiek, kad galėtų suskambinti tikslų metų skaičių, bet pati nejučia pradėjo skaičiuoti dūžius.
    Atėjo trys tarnai, nešini malkomis ir prakurais, jie užkūrė naują laužą ugniavietėje. Plykstelėjo skaisčios liepsnos, ant sienų ėmė šokti didžiuliai, iškraipyti šešėliai. Agnesė kaipmat ėmė strykčioti rodydama pirštu, vienas sero Bloeto sūnėnų sudėjo rankas taip, kad ant sienos pasirodė zuikio galvos šešėlis.
    Ponas Latimeras buvo sakęs, kad Viduramžiais žmonės įdėmiai apžiūrinėja Kūčių pliauskos metamus šešėlius ir pagal juos spėja ateitį. Kažin, mąstė Kivrina, kokia ateitis laukia jų visų dabar, kai lordas Gijomas įklimpęs į kažkokią bėdą, užtraukusią pavojų visai jo šeimai.
    Karalius paprastai konfiskuodavo nuteistų nusikaltėlių žemes ir visą turtą. Tad šeima gali būti priversta persikelti gyventi į Prancūziją, o gal priimti sero Bloeto mielaširdingą labdarą ir kęsti užgaulias prievaizdo žmonos pastabas.
    O gal lordas Gijomas šiąnakt pat grįš namo su geromis žiniomis ir sakalu Agnesei dovanų? Galbūt nuo šiol visi jie gyvens ilgai ir laimingai? Visi, išskyrus Elivysą. Ir Rozemundą. Kokia lemtis laukia jos?
    Juk visa tai jau kadai įvyko, su nuostaba pagalvojo Kivrina. Nuosprendis jau įsitesėjo, lordas Gijomas jau grįžo namo ir sužinojo visą tiesą apie Gavynąir Elivysą. Rozemundą jau atiduota į sero Bloeto rankas. Agnesė jau užaugusi ir ištekėjusi — ir mirusi gimdydama, o gal nuo kraujo užkrėtimo, o gal nuo choleros ar plaučių uždegimo…
    Visi jie jau seniai mirę, galvojo Kivrina, bet niekaip neįstengė prisiversti tuo patikėti. Visi jie mirę daugiau nei prieš septynis šimtus metų.
    — Žiūrėkite! — sukliegė Agnesė. — Rozemundą neturi galvos! — Ji pirštu rodė į iškraipytą šešėlį, kurį ant sienos metė plykstelėjęs ugnies liežuvis. Keistai ištemptas Rozemundos šešėlis baigėsi sulig pečiais.
    Vienas raudonplaukių vaikinų nuskubėjo prie Agnesės.
    — Aš irgi nebeturiu galvos! — sušuko jis ir ėmė strykčioti ant pirštų galiukų, kad šešėlio pavidalas pasikeistų.
    — Tu neturi galvos, Rozemundą, — patenkinta pareiškė Agnesė. — Kitais metais tu mirsi!
    — Nekalbėk tokių dalykų, — sudraudė ją Elivysa, žengdama artyn. Visi sužiuro į jas.
    — Kivrina turi galvą, — čiauškėjo Agnesė. — Ir aš turiu galvą. O vargšė Rozemundą galvos neturi!
    Elivysa pastvėrė Agnesę už abiejų rankų.
    — Tai tik kvaili žaidimai, — pasakė. — Nekalbėk tokių dalykų.
    — Šešėlis… — suniurzgė Agnesė — atrodė, tuoj tuoj pravirks.
    — Atsisėsk prie ledi Katerinos ir patylėk, — paliepė Elivysa. Ji atvedė mergytę prie Kivrinos ir beveik stumte nustūmė ant suolo. — Pernelyg įsišėlai.
    Agnesė susirangė greta Kivrinos, vis dar neapsispręsdama, pravirkti ar ne. Kivrina pametė dūžių skaičių, bet dabar vėl pradėjo skaičiuoti nuo to, ties kuriuo sustojo: keturiasdešimt šeši, keturiasdešimt septyni…
    — Noriu savo varpelio, — pareiškė Agnesė, ropšdamasi nuo suolo.
    — Negalima, dabar reikia pasėdėti tyliai, — atsakė Kivrina. Ir pasisodino Agnesę ant kelių.
    — Papasakok man apie Kalėdas.
    — Negaliu, Agnese. Aš neprisimenu.
    — Nejaugi neprisimeni bent ko nors, ką galėtum man papasakoti?
    Prisimenu viską, ir kuo puikiausiai, galvojo Kivrina. Parduotuvės išpuoštos kaspinais, satino, aksomo ir šilko juostomis, mirguliuoja raudonos, auksinės, mėlynos spalvos, kur kas ryškesnės už mano mėlžole dažytą suknelę, visa kur žaižaruoja šviesos ir skamba muzika. Gaudžia Didysis Tomas ir Magdalenos varpas, aidi kalėdinės giesmės.
    Ji prisiminė Karfakso varpus, mėginančius išgauti „Tai nutiko vieną skaidrų vidunaktį” melodiją, senus, nuvargusius, atkakliai skimbčiojančius vamzdinius varpelius kiekvienoje Didžiosios gatvės parduotuvėje. Juk tos kalėdinės giesmės dar net nesukurtos, pagalvojo Kivrina ir ją persmelkė baisus namų ilgesys.
    — Noriu skambinti savo varpeliu, — nenustygo Agnesė, ji rangėsi, stengdamasi nusprūsti Kivrinai nuo kelių. — Duokš jį man. — Ji atkišo riešą.
    — Užrišiu jį tau ant rankos, jei trupučiuką pagulėsi ant suolo greta manęs, — pasakė Kivrina.
    Mergytė vėl verksmingai papūtė lūpą:
    — Aš turiu miegoti?
    — Ne. Paseksiu tau pasaką, — pasakė Kivrina, nusiimdama varpelį — buvo prisirišusi sau ant riešo, kad nepasimestų. — Kartą… — ištarė ji ir nutilo. Kažin, ar 1320-aisiais pasakos jau prasidėdavo formule „Kartą gyveno”, o ir kokias pasakas tais laikais sekdavo vaikams? Porindavo istorijas apie vilkus ir apie raganas, kurių oda staiga pajuosdavo, pabandžius suteikti paskutinį patepimą?
    — Kartą gyveno mergelė, — pradėjo ji iš naujo, rišdama varpelį ant putnaus mergytės riešo. Raudonasis kaspinas jau pradėjo spurti. Ilgai jis tikrai nebetvers, nuolat šitaip užrišinėjamas ir vėl atrišinėjamas. Ji palinko prie mazgo. — Ta mergelė…
    — Ar tai ir yra ta mergelė? — paklausė moters balsas.
    Kivrina kilstelėjo galvą. Greta jos stovėjo Bloeto sesuo Yvolda, o už jos — ir Imeina. Yvolda įsispitrijo į Kivriną gaižiai suspaudusi lūpas, paskui papurtė galvą.
    — Ne, tai tikrai ne Uluriko duktė, — pasakė. — Toji mergelė buvo aukštaūgė ir tamsiaplaukė.
    — Tai gal Ferero globotinė? — paklausė Imeina.
    — Ne, ji mirusi, — atsakė Yvolda. — Ar tikrai neprisimeni visiškai nieko, kas tu tokia? — paklausė ji Kivrinos.
    — Nieko, mano geroji ponia, — atsakė Kivrina, kiek per vėlai prisiminusi, kad dera kukliai nudelbti žvilgsnį į grindis.
    — Jai kaukštelėjo per galvą, — įsikišo Agnesė.
    — Bet tu prisimeni savo vardą ir moki kalbėti. Ar esi kilusi iš geros šeimos?
    — Aš neprisimenu savo šeimos, mano geroji ponia, — atsakė Kivrina, mėgindama nutaisyti kuo nuolankiausią balsą.
    Yvolda šniurkštelėjo nosimi.
    — Pasiklausius atrodo, tarsi ji būtų iš Vakarų. Ar siuntėte žmogų į Batą, kad pamėgintų ką nors sužinoti?
    — Ne, — atsakė Imeina. — Mano sūnaus žmona pageidavo laukti, kol atvyks jis pats. O gal jūs girdėjote kokių žinių iš Oksenfordo?
    — Ne, bet žinome, kad ten žmonės labai serga, — atsakė Yvolda.
    Prisiartino Rozemundą.
    — Na kaip, gal pažįstate ledi Katerinos šeimą, ledi Yvolda? — paklausė ji.
    Yvolda nukreipė savo dygų žvilgsnį į ją.
    — Ne. O kur segė, kurią tau padovanojo mano brolis?
    — Ji… prisegta prie apsiausto, — užsikirsdama išspaudė Rozemunda.
    — Ar šitiek tegerbi jo dovanas, kad nenori jų net nešioti?
    — Nueik ir atnešk, — paliepė ledi Imeina. — Noriu ją pamatyti.
    Rozemundą piktai atkišo smakrą, bet vis dėlto nuėjo prie sienos, kur buvo sukabinti apsiaustai.
    — Neatrodo, kad ji labai džiaugtųsi mano brolio dovanomis, kaip ir juo pačiu, — pareiškė Yvolda. — Per vakarienę taip ir nepasakė jam nė žodelio.
    Sugrįžo Rozemundą, nešina savo žaliuoju apsiaustu su įsegtu papuošalu. Nieko nesakydama, ištiesė jį pažiūrėti Imeinai.
    — Aš irgi noriu pažiūrėti, — pareikalavo Agnesė, ir Rozemundą pasilenkė parodyti segės jai.
    Segė buvo didelio auksinio žiedo formos, nusagstyta raudonais akmenimis, su smeigtuku centre. Ji buvo be kabliuko, ne prisegama, o prismeigiama prie drabužio. Išorinėje žiedo pusėje buvo išgraviruoti žodžiai: „Io suiicien lui darni amo''.
    — Kas čia parašyta? — paklausė Agnesė, bakstelėdama pirščiuku į raides, bėgančias aplink auksinį žiedą.
    — Aš nežinau, — atsakė Rozemundą tokiu tonu, kuris labai aiškiai bylojo: ir man nerūpi.
    Yvoldos lūpos įsitempė, ir Kivrina pasiskubino įsikišti:
    — Čia parašyta: „Tu esi čia vietoj mano mylimo draugo”, Agnese… — Vos spėjus tai ištarti, jai net skrandį sugniaužė — tik dabar susizgribo, ką padariusi. Kivrina dirstelėjo į Imeiną, bet ši, regis, nieko nepastebėjo.
    — Šitokius žodžius turėtum nešioti ant krūtinės, užuot kabinusi ant kablio, — pareiškė Imeina. Ji paėmė segę ir prisegė prie Rozemundos suknelės.
    — O tu pati turėtum sėdėti greta mano brolio kaip ir dera sužieduotinei, — pridūrė Yvolda. — Užuot žaidusi vaikiškus žaidimus. — Ji ištiesė ranką tenlink, kur prie ugniavietės sudribęs sėdėjo seras Bloetas. Jis knapsėjo nosimi — marinamas ne tiek miego, kiek pernelyg dažnų pasivaikščiojimų į alaus varyklą. Rozemunda maldaujančiu žvilgsniu dirstelėjo į Kivriną.
    — Nueik ir padėkok serui Bloetui už tokią brangią dovaną, — šaltai paliepė Imeina.
    Rozemundą padavė savo apsiaustą Kivrinai ir nusliūkino prie ugniavietės.
    — Eikš čionai, Agnese, — pratarė Kivrina. — Tau būtinai reikia pailsėti.
    — Ledi Katerina, — vėl prašneko Yvolda, keistai pabrėždama žodelį „ledi”, — štai sakei mums, kad išvis nieko neprisimeni. Bet įrašą ledi Rozemundos segėje perskaitei be jokio vargo. Vadinasi, moki skaityti?
    Žinoma, aš moku skaityti, pagalvojo Kivrina, bet keturioliktame amžiuje raštingų buvo vos trečdalis žmonių, o moterų — ir dar mažiau.
    Ji dirstelėjo į Imeiną, kuri dabar žiūrėjo į ją taip pat, kaip ir aną pirmąjį rytą, kai čiupinėjo jos drabužius ir tyrinėjo rankas.
    — Ne, — atsakė Kivrina, žiūrėdama Yvoldai tiesiai į akis. — Aš netgi „Tėve mūsų” negalėčiau perskaityti. Tavo brolis pasakė mums, ką reiškia tie žodžiai, kai tik padovanojo segę Rozemundai.
    — Visai nepasakė, — užginčijo Agnesė.
    — Tu tuo metu apžiūrinėj ai savo varpelį, — atsakė Kivrina, o galvoje sukosi viena mintis: ledi Yvolda nė už ką tuo nepatikės, tuojau štai nueis jo paklausti, o jis pasakys išvis su manim nesikalbėjęs.
    Tačiau atrodė, kad Yvoldą toks paaiškinimas' patenkino.
    — Aš ir nemaniau, kad tokia kaip ji gali mokėti skaityti, — pasakė ji Imeinai. Tada paėmė ją už parankės ir abi drauge nuėjo pas serą Bloetą.
    Kivrina taip ir susmuko ant suolo.
    — Noriu savo varpelio! — atkakliai niurzgė Agnesė.
    — Užrišiu jį tau, bet tik tada, kai atsigulsi.
    Agnesė užsiropštė jai ant kelių.
    — Pirmiausia turi pasekti man pasaką. Kartą gyveno mergelė…
    — Kartą gyveno mergelė… — vėl pradėjo Kivrina. Žvilgsniu ji sekė Imeiną ir Yvoldą. Jos jau buvo atsisėdusios greta sero Bloeto ir kalbėjosi su Rozemundą. Ši kažką pasakė — atkišusi smakrą, skaisčiu raudoniu tvieskiančiais skruostais. Seras Bloetas nusijuokė, jo delnas susigniaužė ant segės, paskui slystelėjo Rozemundos krūtine.
    — Kartą gyveno mergelė… — mygo Agnesė.
    — …ji gyveno šalia didžiulės girios, — pasakė Kivrina. — „Tik neik viena į girią”, — draudė jai tėtis…
    — Bet ji nepaklausė, — pratęsė Agnesė jau žiovaudama.
    — Taigi, ji nepaklausė. Tėtis mylėjo ją, jam tik rūpėjo, kad jai kas blogo nenutiktų, bet ji buvo neklusni…
    — O kas buvo girioje? — paklausė Agnesė, tvirčiau priglusdama prie Kivrinos.
    Kivrina apklojo ją Rozemundos apsiaustu. Girioje šmirinėjo galvažudžiai ir vagys, pagalvojo. Ir ištvirkėliai seniai, ir barningos jų seserys. Ir neteisėti įsimylėjėliai. Ir sutuoktiniai. Ir teisėjai.
    — Girioje buvo daugybė visokiausių pavojų.
    — Vilkų, — mieguistai pratarė Agnesė.
    — Taip, vilkų. — Ji pažvelgė į Imeiną ir Yvoldą. Tuodvi jau buvo pasitraukusios nuo sero Bloeto ir dabar stebėjo ją. Ir kuždėjosi.
    — Ir kas tada jai nutiko? — pro miegus paklausė Agnesė, jos akys jau merkėsi.
    Kivrina tvirčiau priglaudė mergytę prie krūtinės.
    — Nežinau, — sukuždėjo. — Aš nežinau.

20

    Agnesė buvo pamiegojusi ne ilgiau nei penkias minutes, kai varpas liovėsi gaudęs, o paskui suskambo vėl, jau dažnesniais dūžiais — kviesdamas į mišias.
    — Tėvas Rošas pasiankstino. Dar ne vidurnaktis, — suskato piktintis ledi Imeina, bet, vos spėjo tai pasakyti, atsiliepė ir kiti varpai: Vyčlaido ir Berefordo, o kažkur toli rytuose, taip toli, kad girdėti buvo ne daugiau nei aido kvėptelėjimas — ir Oksfordo varpai.
    Štai šitas — Osnio varpas, o tas — Karfakso, galvojo Kivrina; kažin, dingtelėjo jai, ar jie skamba šiąnakt ir namuose?
    Seras Bloetas svirduliuodamas pakilo ant kojų, padėjo atsistoti ir seseriai. Vienas iš jų tarnų atskubėjo nešinas jų apsiaustais ir voveraitės kailiu pamušta mantija. Čiauškančios tarpusavyje mergaitės išsitraukė iš krūvos savo apsiaustus ir užsimetė juos, nė akimirkai nenutildamos. Imeina papurtė Maisrę, kuri buvo užmigusi ant elgetų suolelio, ir liepė jai atnešti Valandų Knygą; Maisrė žiovaudama ėmė ropštis kopėčiomis į palėpę. Rozemunda priėjo prie Kivrinos ir pabrėžtinai atsargiai pakėlė savo apsiaustą, kuris buvo nuslydęs Agnesei nuo pečių.
    Agnesė miegojo kaip užmušta. Kivrina sudvejojo — ją pykino vien nuo minties, kad teks mergytę žadinti, bet nuo šių mišių nebuvo galima atleisti net visiškai nusivariusios penkiametės.
    — Agnese, — tylutėliai ištarė Kivrina.
    — Ar tik neteks tau nešte nešti jos į bažnyčią, — tarstelėjo Rozemunda, grumdamasi su auksine sero Bloeto sege. Prievaizdo jauniausiasis sūnus atsliūkino su baltuoju Kivrinos apsiaustu, nerūpestingai vilkdamas jį per vikšrius, išbarstytus ant grindų.
    — Agnese, — dar kartą ištarė Kivrina ir atsargiai krestelėjo mergytę; neįtikėtina, bet jos nepažadino net gaudžiantis bažnyčios varpas. Jis skambėjo garsiau ir arčiau nei tuomet, kai skambindavo rytinėms mišioms ar mišparams, jo obertonai beveik užgožė net kitų varpų skambesį.
    Agnesės vokai virptelėjo.
    — Tu manęs nepažadinai, — mieguistai sumurmėjo ji Rozemundai, o paskui, jau išsibudinusi, pridūrė garsiau: — Juk žadėjai mane pažadinti!
    — Vilkis apsiaustą, — pasakė Kivrina. — Metas į bažnyčią.
    — Kivrina, aš nešiuos varpelį ant rankos.
    — Tu ir turi jį ant rankos, — atsakė Kivrina, skubindamasi užsegioti Agnesės raudonąjį apsiaustą su gobtuvu, bet saugodamasi neįdurti mergytei į kaklą sąsagos smeigtuku.
    — Ne, aš jo neturiu! — pareiškė Agnesė, grabaliodama ranką.
    — Noriu užsirišti savo varpeli!
    — Štai kur jis, — pasakė Rozemundą, pakeldama varpelį nuo grindų. — Tikriausiai atsirišo ir nukrito tau nuo riešo. Bet dabar nedera jo nešioti. Šis varpas kviečia į mišias. Kalėdų varpeliams bus metas po to.
    — O aš juo ir neskambinsiu, — saikstėsi Agnesė. — Tik nešiosiu ant rankos.
    Kivrina nėmaž tuo netikėjo, bet visi kiti jau buvo pasirengę eiti. Išsitraukęs iš ugniavietės žioruojantį pagalį, vienas iš sero Bloeto žmonių uždeginėjo deglus ir dalijo tarnams. Kivrina paskubomis pririšo varpelį Agnesei ant riešo ir paėmė abi mergaites už rankų.
    Ledi Elivysa uždėjo delną ant jai pasiūlytos sero Bloeto rankos. Ledi Imeina mostelėjo Kivrinai eiti su mergaitėmis paskui juos, o iš paskos patraukė ir visi kiti — iškilmingai, kaip kokia procesija. Ledi Imeina su sero Bloeto seserimi, paskui jas — ir visa Bloeto palyda. Ledi Elivysa ir seras Bloetas pirmieji išėjo į kiemą, paskui — pro vartus į pievą.
    Snigti liovėsi, danguje netgi užsižiebė žvaigždės. Kaimas tykiai gulėjo, užklotas balta antklode. Sušalęs laike, dingtelėjo Kivrinai. Sukiužusios trobelės dabar atrodė visai kitaip, švarus sniego baltumas pakeitė ir išsiklaipiusias tvoras, ir purvinas, suskilinėjusiu molio glaistu nutepliotas pašiūres. Sniego kristalėliai kibirkščiavo, gaudydami judančią deglų šviesą, tačiau užvis labiausiai Kivrinai užgniaužė kvapą žvaigždės — šimtai žvaigždžių, tūkstančiai žvaigždžių, mirguliuojančių tarsi brangakmeniai lediniame danguje.
    — Kaip šviečia… — sukuždėjo Agnesė, ir Kivrina nesusigaudė, ar mergytė kalba apie sniegą, ar apie dangų.
    Varpas gaudė ramiai, ritmingai, jo balsas speiguotame ore skambėjo vėl kitaip — ne garsiau, bet kažkaip aidžiau ir skaidriau. Kivrina girdėjo ir kitus varpus, ir atpažino juos iš balso — Estkoto, Vitenio ir Čertelintono, nors šie irgi skambėjo kažkaip kitaip. Ji įsiklausė, norėdama išgirsti Svindono varpą, kuris iki šiol gaudė kone be pertrūkio, bet taip jo ir neišgirdo. Nesigirdėjo ir Oksfordo varpų. Kivrina net pagalvojo, ar tik šie nebus jai pasivaidenę.
    — Tu skambini varpeliu, Agnese, — papriekaištavo Rozemundą.
    — Visai ne, — užginčijo Agnesė. — Aš tik einu.
    — Pažiūrėkite į bažnyčią, — pasiūlė Kivrina. — Argi ne gražu?
    Ji žioravo tartum deglas kitame lygumos pakraštyje, apšviesta ir iš vidaus, ir iš išorės; langų vitražai svaidė ant sniego virpančius tamsraudonius ir žalius atšvaitus. Visa kur aplinkui irgi žiburiavo šviesos, užtvindžiusios šventorių iki pat varpinės. Deglai. Kivrina užuodė smilkstančio deguto kvapą. Iš baltuma švytinčių laukų artėjo dar keletas deglų, vingiuodami už bažnyčios stūksančios kalvos šlaitu.
    Netikėtai Kivrina vėl prisiminė Kūčių vakarą Oksforde: skaisčiai apšviestas parduotuves, viliojančias paskutinę minutę dovanų išsiruošusius pirkėjus, Brasenozės langus, liejančius geltoną šviesą į kiemą. Ir Kalėdinę eglutę Baliole, žaižaruojančią įvairiaspalvių lazerinių lempelių girliandomis.
    — Gaila, kad Kūčioms negalėjome atvažiuoti pas jus, — skundėsi ledi Imeina ledi Yvoldai. — Jūsuose bent kunigas padorus, negėda ir į mišias eiti. Vietinis kunigas net „Tėve mūsų”, ir tą tik šiaip taip pasako be klaidų.
    Vietinis kunigas ką tik ištisas valandas klūpojo speiguotoje bažnyčioje, galvojo Kivrina, klūpojo, nors jo kelnės ties keliais jau tiek sučiurusios, kad žioji skylės, o dabar šitas vietinis kunigas tampo sunkaus varpo virvę — varpo, kuriuo privalu skambinti ištisą valandą, o jau visai netrukus jis dar turės atlikti sudėtingą ceremoniją, kurią visą jam teko išmokti atmintinai, nes jis nemoka skaityti.
    — Bijau, kad pamokslas bus labai varganas, skurdžios ir pačios mišios, — kalbėjo ledi Imeina.
    — Deja, mūsų dienomis vis daugiau žmonių nemyli Dievo, — atsakė ledi Yvolda. — Bet mes privalome melstis, kad Jis pasauliui grąžintų tvarką, o žmogų nukreiptų atgal į doros kelią.
    Kivrina smarkiai suabejojo, ar kaip tik tokį atsakymą ledi Imeina norėjo išgirsti.
    — Pasiunčiau žinią vyskupui į Batą, kad atsiųstų mums kapelioną, — pasakė Imeina. — Bet jis iki šiol neatvyko.
    — Mano brolis sako, kad Bate dabar sunkus metas, — atsiliepė Yvolda.
    Jie jau beveik pasiekė šventorių. Dabar Kivrina įžiūrėjo ir veidus, apšviestus rūkstančių deglų bei mažyčių aliejinių žibintų, kuriuos nešėsi kai kurios moterys. Įraudę, iš apačios apšviesti veidai atrodė gana grėsmingi. Ponas Danvortis tikrai pamanytų, kad tai — įtūžusi minia, pasigviešusi čiupti kokį bėdžių nusidėjėlį ir čia pat sudeginti ant laužo, pagalvojo Kivrina. Viskas dėl netikusio apšvietimo, mąstė ji. Šitaip deglo šviesos nutviekstas kiekvienas atrodo kaip iš akies trauktas galvažudys. Nieko nuostabaus, kad ilgainiui teko išrasti būdą naudotis elektra.
    Visi rinkosi į šventorių. Kivrina atpažino kai kuriuos žmones prie bažnyčios durų susispietusioje minioje: berniuką, sergantį skorbutu, kuris andai pabėgo nuo jos, dvi mergaites, kurios buvo atėjusios padėti ruošti kalėdinių kepinių, Kobą. Prievaizdo žmona vilkėjo apsiaustą su šermuonėlio kailio apykakle ir nešėsi žibintą, iš keturių pusių įstiklintą mažyčiais tikro stiklo gabalėliais. Ji gyvai šnekučiavosi su skrofuliozės randų subjaurota moterimi — ta pačia, kuri dvare talkino puošti menę bugieniais. Visi kaimiečiai šnekučiavosi ir vaikštinėjo po šventorių, kad apšiltų; vienas vyriškis su juoda barzda taip kvatojo, kad jo žibintas susiūbavo grėsmingai arti prievaizdo žmonos galvos apdangalo.
    Kivrina prisiminė, kad bažnytinei vyresnybei ilgainiui teko panaikinti pusiaunakčio mišias, kadangi, kol jų sulaukdavo, visi pernelyg įsilėbaudavo. Kai kurie parapijiečiai ir iš tiesų atrodė taip, tarsi ištisą vakarą būtų laužę pasninko priesakus. Prievaizdas gyvai šnekučiavosi su iš pažiūros šiurkščiu vyru, kuris, pasak Rozemundos, buvo Maisrės tėvas. Abiejų veidai buvo skaisčiai įraudę — nuo šalčio, nuo deglų liepsnos ar nuo išgerto alkoholio, o greičiausiai — dėl visų trijų priežasčių. Kad būtų svariau, prievaizdas kiekvieną savo žodį palydėdavo sunkiu dunkstelėjimu Maisrės tėvui per petį, o šis sulig kiekvienu smūgiu sukikendavo — išleisdavo bejėgišką laimingo žmogaus juokelį, dėl ko Kivrina nutarė, kad tas žmogus, ko gero, kur kas linksmesnis nei atrodė iš pirmo žvilgsnio.
    Prievaizdo žmona sugriebė vyrą už rankovės, bet šis tuojau nusipurtė jos ranką. Tačiau, vos pro dengtus šventoriaus varteliūs įėjo ledi Elivysa ir seras Bloetas, abu su Maisrės tėvu tuoj pat atsitraukė, pralaisvindami kelią iki bažnyčios durų. Lygiai taip pat reagavo ir visi kiti, kaipmat pritilo, žvilgsniais lydėdami procesiją iš dvaro, einančią per šventorių ir pro sunkias bažnyčios duris vidun. Paskui visi vėl sušneko, bet jau tykiau, ir iš paskos sugužėjo į bažnyčią.
    Seras Bloetas nusikabino kardą ir padavė tarnui, tada, vos įėję vidun, abu su ledi Elivysa atsiklaupė ir persižegnojo. Paskui abu drauge nuėjo beveik iki pat pertvaros su Nukryžiuotuoju ir vėl atsiklaupė.
    Kivrina su mergaitėmis sekė jiems iš paskos. Kai Agnesė žegnojosi, jos varpelis skimbtelėjo, gaudesys skardžiai suaidėjo bažnyčios erdvėje. Būtinai reikėtų jį nuimti, dingtelėjo Kivrinai. Kažin, gal reikėtų pasitraukti su Agnese iš procesijos, prisiglausti kur nors greta ledi Imeinos vyro kapo ir nurišti kaspiną, galvojo ji, bet ledi Imeina jau nekantriai trypčiojo prie durų su sero Bloeto seserimi.
    Ji nusivedė mergaites į bažnyčios priekį. Seras Bloetas jau buvo spėjęs atsistoti visu liulančiu savo svoriu. Elivysa klūpojo šiek tiek ilgėliau, paskui atsistojo; seras Bloetas palydėjo ją į šiaurinę bažnyčios pusę, linktelėjo ir patraukė užimti savo vietos vyrų pusėje.
    Kivrina atsiklaupė drauge su mergaitėmis, patyliukais melsdama, kad Agnesė, vėl žegnodamasi, nesukeltų pernelyg daug triukšmo. Ir nesukėlė, bet stodamasi mergytė primynė suknelės kraštą, kluptelėjo, ir jau tada varpelis sužvangėjo beveik taip pat garsiai kaip ir pats bažnyčios varpas. Ledi Imeina, savaime suprantama, jau buvo visai čia pat, už nugaros. Ji nuožmiu žvilgsniu nudelbė Kivriną.
    Kivrina nusivedė mergaites prie Elivysos. Ledi Imeina atsiklaupė, ledi Yvolda pasitenkino persižegnojusi. Kai tik Imeina atsistojo, atskubėjo tarnas, nešinas tamsia aksomine pagalvėle, skirta ledi Yvoldai atsiklaupti, ir padėjo ją ant grindų greta Rozemundos. Kitas tarnas tokią pat pagalvėlę padėjo vyrų pusėje — serui Bloetui, ir dabar kaip tik talkino šiam nuleisti savo kūno svorį ant jos. Bloetas klaupdamasis pūkštė ir stenėjo, tvirtai įsikibęs tarno rankos, jo veidas priplūdo kraujo.
    Ilgesingai žvelgdama į ledi Yvoldos pagalvėlę, Kivrina prisiminė plastikinius, tam pačiam reikalui skirtus patiesaliukus, kabančius ant Mergelės Marijos bažnyčios kėdžių atkalčių. Iki pat šiol ji nesuvokė, kokia palaima tie patiesaliukai — ir kokia palaima yra kieti mediniai tos pačios bažnyčios klauptai, ką suvokė iš karto, kai reikėjo atsistoti, ir jai dingtelėjo, kad šitaip išstovėti teks per visas mišias.
    Grindys buvo stingdančiai šaltos. Šaltis tvyrojo ir pačioje bažnyčioje, nepaisant gausių švieselių. Dauguma jų buvo nedideli žibintai, sukabinti ant sienų ir išrikiuoti priešais bugieniais apkaišytą šventosios Kotrynos statulą; tiesa, kiekvieną langą puošiančiuose žalumynuose stovėjo po aukštą, laibą gelsvą žvakę, tačiau šių liepsnelių poveikis buvo anaiptol ne toks, kokio, matyt, tikėjosi tėvas Rošas. Ryškių liepsnelių fone langų vitražai atrodė tik dar tamsesni, kone visai juodi.
    Dar kelios gelsvos žvakės degė sidabriniuose kandeliabruose, pastatytuose abiejuose altoriaus galuose, priešais juos žaliavo pluoštai bugienių. Tokiomis pat bugienio šakelėmis buvo papuoštas ir pertvaros su Nukryžiuotuoju viršus; tarp aštrių, blizgančių lapų tėvas Rošas buvo įtaisęs ledi Imeinos bičių vaško žvakes. Jis tikrai nuoširdžiai paplušėjo, puošdamas bažnyčią — net ledi Imeina turėtų likti patenkinta, pagalvojo Kivrina ir dirstelėjo į ją.
    Ledi Imeina tarp delnų spaudė savąjį relikvijorių, tačiau jos akys buvo plačiai atmerktos — ji nemirksėdama spoksojo į pertvaros viršų. Veido išraiška, ypač kietai suspaustos lūpos, bylojo apie gilų nepasitenkinimą. Bene jai nepatinka, kad žvakės užkeltos ten? — pagalvojo Kivrina. Tačiau kaip tik ten vieta joms idealiai tiko. Žvakių liepsnelės nušvietė krucifiksą bei Paskutiniojo Teismo scenas, užliejo šviesa beveik visą navą.
    Tokio apšvietimo dėka visa bažnyčia dabar atrodė visiškai kitokia: jaukesnė ir artimesnė, beveik kaip Mergelės Marijos bažnyčia Kūčių vakarą. Per praėjusias Kalėdas ponas Danvortis buvo nusivedęs Kivriną ten dalyvauti ekumeninėse apeigose. Ji ketino eiti į vidurnakčio mišias Šventosios Reformacijos bažnyčioje, kad galėtų pasiklausyti jų lotyniškai, tačiau paaiškėjo, kad vidurnakčio mišios neįvyks. Šventosios Reformacijos kunigas buvo paprašytas perskaityti Evangelijos ištrauką ekumeninėse apeigose, tad vėlyvąsias mišias atkėlė į ketvirtą valandą vakaro.
    Agnesė vėl ėmė krapštytis su varpeliu. Ledi Imeina atsigręžė ir piktai dėbtelėjo per pamaldžiai suglaustus delnus, o Rozemunda persisvėrė per Kivriną ir sušnypštė sesutei: tšššš…
    — Nevalia skambinti varpeliu, kol nepasibaigs mišios, — sukuždėjo Kivrina, prikišusi lūpas prie pat mergytės ausies, kad daugiau niekas neišgirstų.
    — Aš ir neskambinau, — atsakė Agnesė, bet jos kuždesys nuaidėjo per visą bažnyčią. — Kaspinas pernelyg užveržtas. Matai?
    Kivrinai anaiptol neatrodė, kad kaspinas būtų pernelyg užveržtas. Priešingai — jei ji būtų nepagailėjusi kelių sekundžių užveržti jį labiau, varpelis tikriausiai netilindžiuotų nuo kiekvieno krustelėjimo, tačiau nebuvo jokios prasmės ginčytis su pervargusiu vaiku, ypač dabar, kai bet kurią akimirką turėjo prasidėti mišios. Kivrina ėmėsi knebinėti mazgą.
    Tikriausiai Agnesė mėgino nutraukti kaspiną nuo rankos, jo neatrišdama. Atspurę kaspinėlio galai užsiveržė į mažytį kietą mazgą. Kivrina nagais bandė jį atlaisvinti, tuo pačiu vis dirsčiodama į žmones už nugaros. Mišios turėtų prasidėti nuo procesijos: tėvas Rošas drauge su patarnautojais, jei tik čia tokių esama, turėtų ateiti iš bažnyčios galo, nešdamas švęstą vandenį ir giedodamas „Asperges”.
    Kivrina dar stipriau trūktelėjo kaspiną abipus mazgo: šis užsiveržė dar kiečiau, nebeliko jokios vilties kada nors atrišti jį nenukirpus — tačiau dabar kaspinas bent šiek tiek atsipalaidavo. Ir vis vien nepakankamai, kad pavyktų per plaštaką nusmaukti jį nuo riešo. Kivrina grįžtelėjo į bažnyčios duris. Varpas jau nebegaudė, bet tėvo Rošo vis dar nesimatė, beje, nebuvo ir jokio koridoriaus tarp žmonių jam praeiti. Kaimiečiai tiesiog susigrūdo vidun, užtvindydami visą bažnyčios galą. Kažkas užkėlė vaiką ant ledi Imeinos vyro antkapio ir prilaikė ten, kad šis galėtų viską matyti, bet kol kas nė nebuvo į ką žiūrėti.
    Kivrina vėl kibo rakinėti varpelį. Pakišo du pirštus po kaspinu ir trūktelėjo, stengdamasi dar labiau ištempti.
    — Tik nenutrauki — kuštelėjo Agnesė tuo pačiu visoje bažnyčioje girdimu šnabždesiu. Kivrina pačiupo varpelį ir paskubomis apsuko taip, kad jis atsidurtų mergytės delniuke.
    — Laikyk jį štai šitaip, — sukuždėjo, sugniauždama Agnesės pirštukus. — Tvirtai.
    Agnesė paklusniai sugniaužė kumštuką. Kivrina uždėjo antrąjį jos delniuką ant kumščio — iš bėdos buvo galima pamanyti, kad mergytė rankas laiko sudėjusi maldai.
    — Tvirtai laikyk varpelį, tada jis neskambės.
    Agnesė tuojau pat prispaudė suglaustas rankas prie kaktos — tikras angeliško pamaldumo įsikūnijimas.
    — Šaunuolė, — sukuždėjo Kivrina ir apkabino mergytę. Tada dar kartą grįžtelėjo į bažnyčios duris. Šios vis dar tebebuvo uždarytos. Kivrina lengviau atsiduso ir atsigręžė į altorių.
    Tėvas Rošas jau stovėjo ten. Jis vilkėjo siuvinėtą baltą stulą ir baltą, tik jau gerokai nugeltusią albą, kurios apačia buvo nubrizgusi dargi labiau nei Agnesės kaspinas; rankose laikė knygą. Akivaizdu: jis laukė jos, jau kuris laikas stovėjo šitaip žiūrėdamas į ją, kol ji krapštėsi su Agnese, tačiau jo veide nebuvo nė šešėlio priekaišto, netgi nė lašo nekantrumo. Jo išraiška bylojo kažką visai kita; Kivrina nejučia prisiminė poną Danvortį, stovintį ir žiūrintį į ją pro dūminio stiklo pertvarą.
    Ledi Imeina atsikrenkštė — garsas beveik priminė urzgimą — ir tėvas Rošas tarytum atitoko. Jis padavė knygą Kobui, vilkinčiam purviną sutaną, avinčiam odiniais, gerokai per dideliais batais, ir atsiklaupė priešais altorių. Tada vėl paėmė knygą ir pradėjo iš atminties skaityti Evangelijos ištraukas.
    Kivrina patyliukais kartojo tekstą drauge su juo, mąstydama lotyniškai, girdėdama vertėjo pateikiamo vertimo aidą.
    — Ir ką jūs išvydote, o piemenys? — progiesmiu užtraukė tėvas Rošas, pradėdamas klausimų — atsakymų litaniją. — Kalbėkite: pasakykite mums, kas nužengė į žemę.
    Jis nutilo ir suraukęs antakius įsistebeilijo į Kivriną.
    Jis užmiršo tekstą, dingtelėjo jai. Kivrina vogčiomis neramiai dirstelėjo į Imeiną vildamasi, jog ši nesusigaudys, kad dar kažką dera sakyti, bet ši jau buvo pakėlusi galvą ir rūsčiai dėbsojo į tėvą Rošą, kietai sukandusi dantis, net virpčiojo galvos apdangalas.
    Rošas vis dar taip pat žvelgė į Kivriną.
    — Sakykite, ką jūs regėjote? — vėl prašneko jis, ir Kivrina nesusilaikė lengviau neatsidususi. — Sakykite mums, kas nužengė į žemę.
    Žodžiai nebuvo teisingi. Kivrina vien lūpomis ėmė tarti kitą eilutę, karštai trokšdama, kad tėvas Rošas suprastų: Mes regėjome kūdikį gimusį…
    Jis nė nemirktelėjo, niekaip neparodė matęs, ką ji sako, nors žiūrėjo tiesiai į ją.
    — Mačiau… — ištarė ir vėl nutilo.
    — Mes regėjome kūdikį gimusį, — sušnibždėjo Kivrina ir juste pajuto, kaip ledi Imeinos žvilgsnis sminga dabar jau į ją.
    — Ir angelai giedojo šlovę mūsų Viešpačiui, — kalbėjo tėvas Rošas, dar kartą suklysdamas, bet ledi Imeina jau vėl įsmeigė savo smerkiantį žvilgsnį į jį.
    Vyskupas, be jokios abejonės, apie tai sužinos — kaip sužinos ir apie žvakes, ir apie nuspurusį rūbo kraštą, ir dar galai žino apie kokias būtas ar nebūtas tėvo Rošo klaidas ar netikslumus.
    — Sakykite, ką jūs matėte? — atkakliai vien lūpomis bylojo Kivrina; atrodė, kad tėvas Rošas galų gale atsitokėjo.
    — Sakykite, ką jūs matėte? — aiškiai ištarė jis. — Bylokite mums Kristaus gimimą. Mes regėjome kūdikį gimusį ir girdėjome angelus, giedančius šlovę mūsų Viešpačiui.
    Jis pradėjo „Confiteor Deo”, ir Kivrina kuždėjo tekstą drauge su juo, bet tėvas Rošas be klaidų įveikė visą iki galo, ir ji šiek tiek atsipalaidavo, nors vis dar įdėmiai stebėjo jį, žengiantį prie altoriaus — atėjo metas „Oramus Te”.
    Po alba jis vilkėjo juodą sutaną — abu drabužiai atrodė kadaise buvę gana prabangūs. Tačiau tėvui Rošui buvo gerokai per trumpi. Kai jis pasilenkė prie altoriaus, Kivrina išvydo per gerus dešimt centimetrų kyšančius purvinų rudų kelnių galus. Tikriausiai ir alba, ir sutana priklausė dar Rošo pirmtakui, o gal padėvėtus jam atidavė ledi Imeinos kapelionas.
    Šventosios Reformacijos kunigas vilkėjo poliesterio albą, užsimetęs ant rudo megztinio bei džinsų. Jis užtikrino Kivriną, kad mišios — visiškai autentiškos, nepaisant neįprasto joms laiko — ankstyvos popietės. Antifona, tikino jis, niekuo nesiskirianti nuo tos, kokia būdavo atliekama aštuntame amžiuje, o Kryžiaus Kelio stotys esančios tikslios Turino stočių kopijos, atkurtos su visomis smulkmenomis. Ir vis dėlto pati bažnyčia buvo įsikūrusi buvusioje kanceliarijos reikmenų krautuvėlėje, altorių čia atstojo sulankstomas staliukas, o už durų Karfakso varpai iš visų spėkų niokojo giesmę „Tai nutiko vieną skaidrų vidunaktį”.
    — Kyrie eleison, — užtraukė Kobas, pamaldžiai sudėjęs rankas.
    — Kyrie eleison, — paantrino tėvas Rošas.
    — Christe eleison, — tęsė Kobas.
    — Christe eleison, — džiugiai įsijungė Agnesė.
    Kivrina skubiai nutildė ją, prispaudusi pirštą prie lūpų. Viešpatie, pasigailėk. Kristau, pasigailėk. Viešpatie, pasigailėk.
    „Kyrie„ buvo kalbamas ir per ekumenines apeigas — galimas dalykas, dėl to, kad Šventosios Reformacijos kunigas tikriausiai susitarė su vikaru, prašydamas šitokios kompensacijos už tai, kad pats perkėlė savąsias mišias į popietę; Tūkstantmečio bažnyčios pastorius griežtai atsisakė kartoti ritualines frazes ir visą tą laiką, kol jos tęsėsi, murksojo nutaisęs šaltą, smerkiančią veido išraišką. Visai tokią pat kaip ledi Imeinos.
    Tėvas Rošas atrodė jau visai susitvardęs. Jis neužsikirsdamas sukalbėjo „Gloria„ ir gradualą, tada perėjo prie Evangelijos ištraukos.
    — Inituim sancti Evangelii secundum Luke, — pasakė ir vis stabčiodamas pradėjo skaityti lotyniškai: — „Anomis dienomis išėjo ciesoriaus Augusto įsakymas surašyti visus valstybės gyventojus”.
    Tą pačią ištrauką skaitė ir Mergelės Marijos bažnyčios vikaras. Tiesa, skaitė iš „People‘s Common” Biblijos versijos, ko primygtinai reikalavo Tūkstantmečio bažnyčia — ten Evangelijos pagal Luką variantas prasidėjo šitaip: „Around then the politicos dumped a tax hike on the ratepayers”, ir vis dėlto tai buvo ta pati ištrauka, kurią dabar taip vargingai skaitė tėvas Rošas.
    — „Ūmai prie angelo atsirado gausi dangaus kareivija. Ji garbino Dievą giedodama: „Garbė Dievui aukštybėse, o žemėje ramybė jo mylimiems žmonėms!” — Tėvas Rošas pabučiavo knygą. — Per Evangelica dieta deleantur nostro delieta.
    Dabar atėjo metas pamokslui, jei tik tėvas Rošas išvis ketino sakyti pamokslą. Daugumoje kaimo bažnyčių kunigas pamokslaudavo tik per pagrindines mišias, o ir tuomet tai būdavo neką daugiau nei katekizmo pamokos — pavyzdžiui, išvardydavo septynias mirtinas nuodėmes arba septynias gražiausias dorybes. Taigi, veikiausiai pamokslo reikėtų laukti per pagrindines Kalėdų ryto mišias.
    Tačiau tėvas Rošas išėjo priešais altorių, į pagrindinį praėjimą, kuriame beveik nebeliko vietos, nes kaimiečiai spietėsi artyn, ramstydamiesi į piliorius ir vieni į kitus, ieškodami patogesnės pozos stovėti, ir prašneko:
    — Tomis dienomis, kai Kristus nužengė iš dangaus ant žemės, Dievas siuntė ženklus, kad žmonės suprastų jį ateinant, o paskutiniosiomis dienomis jis vėl siųs mums ženklus. Siautės badas ir ligos, ir šėtonas nekliudomas vaikščios tarp mūsų.
    Oi, tik ne tai, pagalvojo Kivrina, tik nepradėk pasakoti regėjęs velnią, raitą ant juodo žirgo.
    Ji dirstelėjo į Imeiną. Senoji atrodė persiutusi, bet, dingtelėjo Kivrinai, ji nirštų bet kuriuo atveju, kad ir ką jis sakytų. Imeina buvo tvirtai pasiryžusi užfiksuoti visas tėvo Rošo klaidas bei paslydimus, apie kuriuos vėliau galėtų papasakoti vyskupui. Ledi Yvolda atrodė šiek tiek suirzusi, o visi kiti — pavargę, bet pasiryžę neprarasti kantrybės; šitaip pamokslo besiklausantys žmonės atrodo visada, nesvarbu, koks šimtmetis. Lygiai tokius pat veidus Kivrina matė ir Mergelės Marijos bažnyčioje per praėjusias Kalėdas.
    Tąsyk pagrindinė pamokslo tema buvo šiukšlių išvežimas; Kristaus bažnyčios klebonas pradėjo jį šitokiais žodžiais: „Krikščionybė užgimė tvarte. Ar jai lemta mirti kanalizacijos vamzdžiuose?”
    Tačiau tai nė nebuvo svarbu. Tada iš tikrųjų buvo vidurnaktis, Mergelės Marijos bažnyčios grindys buvo akmeninės, o altorius — tikras, tad Kivrina, užmerkusi akis, nebematė nei kilimu išklotos navos, nei skėčių, nei lazerinių žvakių. Ji net pastūmė į šalį plastikinį patiesaliuką ir, atsiklaupusi tiesiog ant akmeninių grindų, bandė įsivaizduoti, kaip jausis tikrose Viduramžių mišiose.
    Ponas Danvortis tikino ją, kad Viduramžius ji išvysianti tokius, kokių visiškai neįsivaizdavusi, ir, žinoma, neklydo. Jis sakė tiesą apie viską — tik ne apie šitas mišias. Kaip tik tokias jas Kivrina ir įsivaizdavo: įsivaizdavo akmenines grindis, pusbalsiu murmamą „Kyrie”, smilkalų ir dervos kvapą, šaltį.
    — Viešpats nužengs su ugnimi ir rūstybe, ir visa kas pražus, — kalbėjo tėvas Rošas. — Bet net tomis paskutiniosiomis dienomis Dievo gailestingumas mūsų neapleis. Viešpats atsiųs mums pagalbos ir atjautos, ir saugiai priglobs mus danguje.
    Saugiai priglobs mus danguje. Kivrina galvojo apie poną Danvortį. „Neiškeliauk, — atkalbinėjo jis. — Ten bus visai ne taip, kaip tu įsivaizduoji”. Ir, žinoma, buvo teisus. Jis niekada neklysta.
    Bet netgi jis, nuogąstaudamas dėl įsivaizduojamų raupų ir galvažudžių, ir laužų raganoms deginti, tikrai negalėjo įsivaizduoti to, kas nutiko iš tikrųjų: ji pasiklydo. Ji nenutuokia, kur yra plyšio vieta, o iki sutartos susitikimo datos liko mažiau nei savaitė. Ji dirstelėjo į Gavyną, stovintį už praėjimo, vyrų pusėje, ir stebintį Elivysą. Po mišių būtinai reikės nutaikyti progą pasikalbėti su juo.
    Tėvas Rošas žengė už altoriaus, prasidėjo Pakylėjimas. Agnesė šliejosi prie Kivrinos, Kivrina apkabino mergytę per pečius. Vargšelė, tikriausiai ji visiškai nusivariusi. Pakilusi dar prieš aušrą ir visą dieną laksčiusi be atokvėpio. Kažin, kiek laiko truks mišios? — pagalvojo Kivrina.
    Apeigos Mergelės Marijos bažnyčioje truko valandą su ketvirčiu — ir, kaip tik įpusėjus Aukojimui, staiga sudūzgė daktarės Arens pyplys.
    — Kūdikis susiruošė į šį pasaulį, — išskubėdama dar kuštelėjo ji Kivrinai ir Danvorčiui. — Pačiu tinkamiausiu metu.
    Galbūt ir jie dabar bažnyčioje? — pagalvojo ji ir tuoj pat prisiminė, kad namuose — jau anaiptol ne Kalėdos. Ten Kalėdas šventė trečiąją dieną po to, kai ji atkeliavo čionai — Kivrina tuo metu dar gulėjo ligos patale. Kokia tuomet ten diena? Sausio antroji. Kalėdų atostogos jau beveik pasibaigusios, visos puošmenos nurankiotos iki kitų metų.
    Oras bažnyčioje pamažu kaito, atrodė, kad žvakės išdegina visą deguonį. Kivrina girdėjo bruzdesį ir šnaresį už nugaros, tėvas Rošas atlikinėjo privalomus mišių ritualo veiksmus, o Agnesė vis labiau glebo, remdamasi į ją. Kivrina tik apsidžiaugė, kai atėjo „Sanctus” dalis, ir ji galėjo atsiklaupti.
    Ji pabandė įsivaizduoti Oksfordą sausio antrąją: parduotuvės jau reklamuoja naujamečius išpardavimus, Karfakso varpai tyli. Daktarė Arens, reikia manyti, ligoninėje, galynėjasi su gausiomis, po švenčių visada apninkančiomis skrandžio problemomis, o ponas Danvortis, reikia manyti, ruošiasi naujam semestrui. Vis dėlto ne, niekam jis nesiruošia, paprieštaravo ji pati sau, ūmai prisiminusį jį, stovintį už dūminio stiklo. Jis nerimauja dėl manęs.
    Tėvas Rošas iškėlė taurę, atsiklaupė, pabučiavo altorių. Bažnyčios vyrų pusėje kažkas vėl sušiugždėjo, pasigirdo kuždesys. Kivrina dirstelėjo ten link. Gavynas klūpojo, prisėdęs kulnus, atrodė beviltiškai nuobodžiaująs. Seras Bloetas miegojo.
    Miegojo ir Agnesė. Mergytė buvo visiškai susmukusi Kivrinos glėbyje — nebuvo ko nė svajoti apie galimybę atsistoti, kai ateis eilė kalbėti „Tėve mūsų”. Kivrina net nebandė. Kai visi atsistojo maldai, ji tik pasinaudojo proga prisitraukti mergytę arčiau ir patogiau pasiguldyti jos galvą ant peties. Kivrinai maudė kelį. Tikriausiai bus pataikiusi atsiklaupti į įdubą tarp dviejų akmenų. Ji pasijudino, trupučiuką kilstelėjo kelį ir pakišo po juo apsiausto kraštą.
    Tėvas Rošas įdėjo į taurę gabalėlį duonos ir sukalbėjo „Haec Commixtio”; dabar visi suklaupė — atėjo metas „Agnus Dei”.
    — Agnus Dei, qui tollis peccata mundi: miserere nobis, — progiesmiu traukė tėvas Rošas. — Dievo Avinėli, kuris naikini pasaulio nuodėmes, pasigailėk mūsų.
    Agnus Dei. Dievo Avinėli. Kivrina dirstelėjo į Agnesę ir nusišypsojo. Mergytė kietai miegojo, visu svoriu užgulusi Kivrinos šoną, jos burna buvo kiek pravira, bet varpelį ji vis dar tvirtai spaudė sugniaužusi kumštuke. Mano avinėlis, pagalvojo Kivrina.
    Klūpodama ant akmeninių Mergelės Marijos bažnyčios grindų, ji vaizduotės akimis regėjo žvakes, juto šaltį, bet negalėjo įsivaizduoti ledi Imeinos, tik ir laukiančios bet kokios tėvo Rošo klaidos mišių metu, negalėjo įsivaizduoti nei Elivysos, nei Gavyno, nei Rozemundos. Nei tėvo Rošo galvažudžio veidu, mūvinčio sučiurusiomis, nudėvėtomis kelnėmis.
    Net per ištisą šimtmetį — net per visus septynis šimtus trisdešimt ketverius metus — ji nebūtų sugebėjusi įsivaizduoti Agnesės su visu jos šunyčiu, jos vaikiško įniršio priepuoliais, jos sužalotu, infekcijos niokojamu keliuku. Vis dėlto — kokia laimė, kad iš tikrųjų atvykau čionai, dingtelėjo jai. Nepaisant nieko.
    Tėvas Rošas taure nubrėžė kryžiaus ženklą ir gurkštelėjo iš jos.
    — Dominus vobiscum, — ištarė jis, ir dabar jau Kivrinai už nugaros kilo rimtas sambrūzdis. Pagrindinė apeigų dalis baigėsi, ir žmonės jau kilo skirstytis, nenorėdami pakliūti į grūstį. Atrodė, kad išeinant niekas jau nesirūpina pirmiausia išleisti lordo šeimą. Ar bent pasišalinti tylomis — kalbos ėmė gausti dar nė nepasiekus bažnyčios durų. Per balsų ūžesį Kivrina vos išgirdo ritualinę frazę, skelbiančią mišių pabaigą.
    — Ite, Missa ėst, — triukšme nuskambėjo tėvo Rošo balsas; ledi Imeina atsidūrė praėjime, jam dar net nespėjus nuleisti rankos — galėjai pamanyti, kad ji ketina dabar pat pėsčiomis bėgti į Batą pas vyskupą.
    — Matei? Jis sustatė lajaus žvakes ant altoriaus! — ėmė skųstis ji ledi Yvoldai. — O juk buvau griežčiausiai prisakiusi statyti bičių vaško žvakes, kurias pati jam ir daviau!
    Ledi Yvolda tik palingavo galvą, nudelbė tėvą Rošą nieko gero nežadančiu žvilgsniu, ir abi iššnarėjo lauk; nuo jų nė per žingsnį neatsiliko ir Rozemundą.
    Akivaizdu, kad Rozemundą labai stengėsi išsisukti nuo būtinybės grįžti į dvarą drauge su seru Bloetu — o suskubus atsitverti nuo jo minia, šis planas galėjo išdegti. Paskui tris moteris jau susigrūdo plepantys, besijuokiantys kaimiečiai. Kol seras Bloetas pūkšdamas ir dūsuodamas pakils ant kojų, jos jau bus nuėjusios gerą galą dvaro link.
    Kivrinai atsistoti irgi toli gražu nebuvo lengva. Jai nutirpo koja, o Agnesė miegojo kaip užmušta.
    — Agnese, — ištarė Kivrina. — Pabusk. Metas namo.
    Seras Bloetas vis dėlto atsistojo, jo veidas jo įtampos jau buvo nebe raudonas, o purpurinis. Jis priėjo prie Elivysos ir pasiūlė šiai savo ranką.
    — Tavo duktė užmigo, — pasakė.
    — Taip, — nesiginčijo Elivysa, dirstelėjusi į Agnesę.
    Ji įsikibo ištiestos jo rankos ir abu drauge patraukė durų link.
    — O tavo vyras taip ir neatvyko, kaip žadėjęs.
    — Ne, — dar išgirdo Kivrina Elivysos atsaką. Ji tvirčiau įsikibo sero Bloeto rankos.
    Prapliupo skambinti varpai — visi iš karto, be jokio ritmo; orą užtvindė pašėlęs, netvarkingas gaudesys. Skambėjo džiugiai, tiesiog nuostabiai.
    — Agnese, — ištarė Kivrina, krestelėdama mergytę. — Dabar jau laikas skambinti varpeliu.
    Mergytė net nekrustelėjo. Kivrina pabandė užsikelti miegantį vaiką ant peties. Agnesės rankos glebiai nusviro Kivrinai už nugaros, varpelis sutilindžiavo.
    — Visą naktį laukei, kada pagaliau galėsi paskambinti varpeliu, — įkalbinėjo Kivrina, šiaip taip pakeldama vieną kelį. — Prabusk, avinėli.
    Ji apsidairė pagalbos. Tačiau bažnyčioje jau beveik nieko nebebuvo. Kobas vaikštinėjo palei langus, suskirdusiais pirštais užspausdamas žvakių liepsneles. Gavynas ir sero Bloeto sūnėnai navos gale jau segėsi prie šono kardus. Tėvo Rošo ir išvis niekur nesimatė. Galbūt, dingtelėjo Kivrinai, kaip tik jis ir skalambija varpu su šitokiu džiaugsmingu entuziazmu.
    Nutirpusią jos koją jau pradėjo badyti adatėlės. Kivrina pabandė atpalaiduoti plonapadžiu batu apautą pėdą ir perkėlė svorį ant jos. Pervėrė šiurpus skausmas, tačiau koja nuo svorio jau nesulinko. Patogiau užsimetusi Agnesę ant peties, Kivrina pabandė atsistoti, bet primynė suknelės kraštą ir vos neišsitiesė kaip ilga.
    Gavynas spėjo ją pastverti.
    — Ledi Katerina, mano ponia Elivysa prisakė man jums padėti, — prašneko jis, prilaikydamas ją, kad vėl neprarastų pusiausvyros. Jis lengvai iškėlė Agnesę iš jos glėbio ir, užsimetęs sau ant peties, išžirgliojo iš bažnyčios laukan. Kivrina protekine šlubčiojo paskui jį.
    — Dėkoju tau, — pratarė ji, kai jie išsigavo iš prisigrūdusio šventoriaus. — Jau maniau, man rankos nutrūks.
    — Ji — storuliuke mergelė, — atsakė jis.
    Agnesės varpelis nuslydo nuo riešo ir nusirito į sniegą, aštriu žvangėjimu antrindamas kitiems varpams. Kivrina pasilenkė jo pakelti. Mazgas buvo užsiveržęs taip, kad jo beveik nebebuvo matyti, o atspurę trumpi kaspinėlio galai iširo atskirais plonyčiais siūleliais, tačiau vos Kivrina spėjo jį paliesti, mazgas atsirišo be jokio vargo. Kivrina pasilenkė ir vėl pririšo varpelį ant kadaruojančio Agnesės riešo.
    — Man džiaugsmas pagelbėti į bėdą patekusiai poniai, — pasakė Gavynas, bet Kivrina jo nebegirdėjo.
    Visoje laukymėje jie buvo vienui vieni. Visi kiti šeimos nariai jau beveik pasiekė dvaro vartus. Kivrina įžiūrėjo prievaizdo žmoną: iškėlusi žibintą, ji švietė kelią ledi Imeinai ir ledi Yvoldai, jau žengiančioms į kiemą. Šventoriuje vis dar knibždėjo daugybė žmonių, kažkas prie pat kelio užkūrė laužą — kaimiečiai spietėsi aplink jį, atkišę šildėsi rankas, vienas kitam perdavinėjo medinį ąsotį su kažkokiu skysčiu. Bet čia, vidur pievos, ji liko visai vieni. Proga, kurios Kivrina nebesitikėjo sulauksianti, nukrito tarsi iš dangaus.
    — Norėjau padėkoti tau už tai, kad bandei surasti tuos, kurie mane užpuolė, kad išgelbėjai mane girioje ir atgabenai čionai, — pasakė ji. — O kai suradai mane, ar toli nuo čia buvo ta vieta? Ar galėtum mane ten nusivesti?
    Gavynas stabtelėjo ir pasižiūrėjo į ją.
    — Argi tau niekas nepasakė? — nustebo. — Tavo vežimą ir visus daiktus, ką tik radau, aš pargabenau į dvarą. Vagys susirinko visą tavo gerą; nors aš bandžiau joti jų pėdsakais, bijau, kad nieko nepavyko rasti. — Jis vėl pajudėjo pirmyn.
    — Žinau, kad pargabenai visas mano dėžes. Labai ačiū. Bet vietą, kur mane radai, norėjau pamatyti ne dėl jų. — Kivrina paskubomis bėrė žodžius baimindamasi, kad jie pasivys kitus anksčiau, nei ji išpeš iš jo tai, kojai reikėjo.
    — Kai užpuolikai mane sužeidė, aš praradau atmintį, — pasakė ji. — Manau, jei pamatyčiau tą vietą, kur tai įvyko, galbūt ką nors prisiminčiau.
    Gavynas vėl sustojo — dabar jis atsigręžęs žvalgėsi į kelią, sukantį į kalvą už bažnyčios. Ten sumirgėjo šviesos — jos neramiai siūbavo ir sparčiai artėjo. Bene kažkas pasivėlino į mišias?
    — Tik tu vienas žinai, kur yra ta vieta, — kalbėjo Kivrina. — Kitaip aš tau neįkyrėčiau, bet, jei tik pasakytum man, kur ji, aš galėčiau..
    — Ten nieko nėra, — tarsi galvodamas apie kažką kita atsiliepė jis, nenuleisdamas akių nuo artėjančių šviesų. — Tavo vežimą ir visas dėžes aš pargabenau į dvarą.
    — Žinau, — pasakė Kivrina, — ir dėkoju tau už tai, bet…
    — Viskas daržinėje, — dar tarstelėjo Gavynas ir atsisuko — dabar jau aiškiai girdėjosi kanopų bildėjimas. Siūbuojančios šviesos, pasirodo, buvo žibintai, kuriuos nešėsi raiteliai. Jie — ne mažiau nei pustuzinis raitų vyrų — prašuoliavo bažnyčią, perlėkė kaimą ir sustojo prie pat lūkuriuojančių ledi Elivysos ir kitų.
    Atvyko jos vyras, pagalvojo Kivrina, bet, dar jai nespėjus iki galo suformuluoti šios minties, Gavynas svieste sviedė Agnesę jai į glėbį ir tekinas leidosi jų link, pakeliui išsitraukdamas kardą.
    Oi ne… — pagalvojo Kivrina ir pati leidosi bėgti, sverdėdama nuo Agnesės svorio. Tai ne jos vyras. Tai visai kiti žmonės — veikiausiai tie patys, kurie juos persekioja, tie patys, nuo kurių šeima pasislėpė šiame dvare — štai dėl ko Elivysa taip supyko ant Imeinos, kai ši atskleidė serui Bloetui, kad jos čia.
    Vyrai su žibintais nušoko nuo arklių. Elivysa žengė prie to trejeto, kurie vis dar sėdėjo ant arklių, ir staiga krito ant kelių, tarsi jai būtų smogę.
    Oi ne, ne, ne, galvojo Kivrina, jau visai dusdama. Ji vis dar bėgo kiek išgalėdama, Agnesės varpelis tilindžiavo it pašėlęs.
    Gavynas jau irgi pribėgo prie jų, jo kardas blykčiojo žibintų šviesoje. Bet staiga ir jis krito ant kelių. Elivysa jau atsistojo, ji žengė prie raitelių, svetingai išskėsdama rankas.
    Kivrina sustojo pristigusi kvapo. Prie raitelių prisiartino seras Bloetas — suklupo, vėl atsistojo. Ant arklių sėdintys vyrai nusimetė gobtuvus. Ant galvų jie dėvėjo kepuraites — o gal kažkokias karūnas. Vis dar klūpantis Gavynas įsikišo kardą į makštis. Vienas iš raitelių iškėlė ranką, kažkas sublizgėjo.
    — Kas čia? — pro miegus suniurzgė Agnesė.
    — Aš nežinau, — atsakė Kivrina.
    Agnesė ėmė rangytis Kivrinos glėbyje, norėdama atsisukti į atvykėlius.
    — Tai trys karaliai, — su nuostaba balse ištarė ji.
„DOMESDAY BOOK”, IŠŠIFRUOTA STENOGRAMA
(064996 — 065537)
    1320, Kūčios (pagal senąjį kalendorių). Atvyko vyskupo pasiuntinys drauge su dar dviem dvasininkais. Jie atjojo iškart po vidurnakčio mišių. Ledi Imeina sužavėta. Ji nėmaž neabejoja, kad jų pasirodymas — tai atsakas įjos prašymą skirti naują kapelioną, bet aš anaiptol nesu tuo tokia tikra. Jie atkeliavo be jokių tarnų, be to, justi kažkoks nervingumas, lyg jie kažkur skubėtų su kažkokia slapta misija.
    Tai turėtų kažkaip sietis su lordu Gijomu, nors prisiekusiųjų teismo išvažiuojamoji sesija — pasaulietinė, ne bažnytinė institucija. Galbūt vyskupas yra lordo Gijomo, o gal Karaliaus Eduardo Antrojo draugas, tad dvasininkai atskubėjo sudaryti kokios nors sutarties su Elivysa dėl jo laisvės.
    Kad ir kokios priežastys būtų atginusios juos čionai, pasirodė jie iš tikrųjų įspūdingai. Agnesė, vos juos išvydusi, pamanė, kad atvyko Trys Išminčiai — jie ir iš tikrųjų atrodo pakankamai karališkai. Vyskupo pasiuntinio veidas liesas, aristokratiškas, visi trys apsirengę kaip tikri karaliai. Vienas jų susisiautęs purpuriniu aksomo apsiaustu su nugaroje baltais šilkiniais siūlais išsiuvinėtu kryžiumi.
    Ledi Imeina tuoj pat suskato graudžiai porinti jam, koks negrabus, nemokytas ir išvis nepakenčiamas yra tėvas Rošas. „Jis tikrai nevertas parapijos”, — tvirtino ji. Nelaimei (ir tėvo Rošo laimei) ji suklydo — prisvilo ne prie paties pasiuntinio, o tik prie jo patarnautojo. Pasiuntinys, pasirodo, buvo tas, kuris vilkėjo raudoną drabužį — irgi nepaprastai įspūdingą, siuvinėtą auksu, apkraštuotą sabalenomis.
    Trečiasis — Cistersų ordino vienuolis, ar bent jau vilki baltą vienuolio abitą, nors pasiūtas šis iš smulkaus audimo vilnos, minkštesnės net už manąjį apsiaustą. Vietoj diržo jis susijuosęs šilkine juosta, o visus riebius pirštus apsimaustęs išties karališkais žiedais. Kad ir kaip būtų, elgiasi jis anaiptol ne kaip vienuolis. Nespėję net nulipti nuo arklių, abu su pasiuntiniu užsiprašė vyno, o bažnyčios tarnas, kas iš karto krito į akis, buvo spėjęs gerokai prisisiurbti dar prieš atvykdamas čionai. Jis vos nenudribo lipdamas nuo arklio ir nusliūkino į menę, remdamasis į storąjį vienuolį.
    (Pauzė)
    Atrodo, mėgindama įspėti svečių apsilankymo priežastį, būsiu suklydusi. Kai tik vyskupo pasiuntinys įėjo į namus, Elivysa ir seras Bloetas tuoj pat susėdo kampe drauge su juo, bet pasikalbėjo vos kelias minutes; ką tik girdėjau, kaip Elivysa pasakė Imeinai:
    — Jie ničnieko nežino apie Gijomą.
    Neatrodo, kad Imeiną ši žinia būtų nustebinusi ar sukėlusi nerimo. Plika akimi matyti: ji net neabejoja, kad jie atvyko čia vien tam, kad ji gautų išsvajotąjį naują kapelioną; ji tiesiog šliaužioja ant pilvo priešais juos — pareikalavo tučtuojau nešti jiems Kalėdų vaišių, o vyskupo pasiuntinį pasodino į aukštąjį krėslą. Atrodo, kad juos, kur kas labiau nei maistas, domina gėrimas. Imeina pati atnešė jiems po bokalą vyno — jie jau spėjo šiuos ištuštinti ir reikalauja dar. Dvasininkas sučiupo už sijono Maisrę, atnešusią ąsotį, prisitraukė ją artyn ir subruko ranką po marškiniais. Maisrė, savaime suprantama, abiem delnais skubiai užsidengė ausis.
    Vis dėlto nėra to blogo, kas neišeitų į gera: dabar, kai jie čia, sumaišties namuose dar daugiau. Su Gavynu gavau šnektelėti vos trumpą valandėlę, bet kada nors vėliau, galbūt rytoj, būtinai nutaikysiu progą pasikalbėti su juo taip, kad nė lapė nesulotų. Ypač kai visas Imeinos dėmesys dabar sutelktas į pasiuntinį — kuris štai ištraukė ąsotį Maisrei iš rankų ir šliūkštelėjo sau vyno pats. Būtinai prikalbinsiu Gavyną parodyti man, kur yra plyšys. Laiko dar — į valias. Turiu beveik visą savaitę.

21

    Dvidešimt aštuntąją mirė dar du ligoniai, abu — iš pirminių kontaktų, abu buvę šokiuose Hedingtone, o Latimerą ištiko širdies priepuolis.
    — Jam išsivystė miokarditas, kuris ir sukėlė tromboemboliją, — paskambinusi pranešė Merė. — Šiuo metu su juo visiškai neįmanoma susišnekėti.
    Daugiau nei pusė Danvorčiui priskirtų sulaikytųjų jau gulėjo pakirsti gripo, o ligoninėje buvo tik viena specialiai pritaikyta palata, kurioje guldė sunkiausius ligonius. Danvortis, Finčas ir viena Viljamo surasta sulaikytoji, kuri, kaip paaiškėjo, metus mokėsi medicinos seserų mokykloje, visiems matavo temperatūrą ir ištisą parą dalijo apelsinų sultis. Danvortis tiesė sudedamąsias loveles, skirstė vaistiis.
    Ir kraustėsi iš galvos nerimaudamas. Kai jis papasakojo Merei, kad Badris sakęs: „Šitaip negali būti”, — arba: „Tai žiurkės”, — ji atsakė štai ką: „Tai tik karštinė, Džeimsai. Su realybe tai niekaip nesusiję. Čia, pas mus, yra viena ligonė, kuri be paliovos kažką šneka apie karalienės dramblius”, — bet jis niekaip nepajėgė atsikratyti minties, kad Kivrina nublokšta į 1348-uosius.
    „Kokie tai metai?” — primygtinai klausinėjo Badris tą pirmąją naktį. Ir vis kartojo: „Šitaip negali būti”.
    Danvortis po susikirtimo su Gilkraistu paskambino Endriusui ir pasakė negalįs patekti prie Brasenozės tinklo. „Nieko tokio, — atsakė Endriusas. — Vietos koordinatės — ne tokios svarbios kaip laiko. Ilgumą ir platumą nustatysiu pagal kasinėjimų vietą iš Jėzaus. Jau paprašiau leidimo patikrinti parametrus, ir jie neprieštaravo”.
    Vaizdo ryšys vėl neveikė, bet Endriuso balsas skambėjo nervingai, tarsi jis baimintųsi, kad Danvortis vėl imsis įkalbinėti jį atvažiuoti į Oksfordą.
    — Šiek tiek patyrinėjau laiko uždelsimą, — pridūrė jis. — Jokios teorinės ribos nėra, bet praktika leidžia tvirtinti, kad laiko paklaida visuomet būna didesnė nei nulis — netgi persikeliant negyvenamose teritorijose. Iki šiol nė karto nėra pasitaikę tokios paklaidos, kuri viršytų penkerius metus — bet tai tik perkėlimams be žmonių. Maksimalus laiko vėlavimas žmogui užfiksuotas nuotoliniame perkėlime į septynioliktą amžių — du šimtai dvidešimt šešios dienos.
    — Ar gali iškilti kokių nors kitokių nesklandumų? — paklausė Danvortis. — Ar tikėtini kokie nors sutrikimai be laiko paklaidos?
    — Jeigu koordinatės nustatytos teisingai, tuomet — ne, — užtikrino Endriusas ir pažadėjo paskambinti iš karto, kai tik žinos parametrų tikrinimo rezultatus.
    Tarkime, laiko paklaida — penkeri metai; tuomet Kivrina atsidūrė 1325-uosiuose. Tuo metu maras dar nesiautėjo net Kinijoje, o Badris juk spėjo pasakyti Gilkraistui, kad laiko paklaida — minimali. Koordinatės irgi įvestos teisingai — Badris patikrino jas dar prieš susirgdamas. Tačiau baimė neapleido Danvorčio, gnybė taip atkakliai, kad visas, tiesa, retai pasitaikančias laisvas valandėles jis praleido skambinėdamas laborantams, mėgindamas rasti ką nors, kas sutiktų atvykti perskaityti taško rodmenų, kai tik bus gauta viruso sekvencija, o Gilkraistas vėl atidarys laboratoriją. Sekvencijos buvo laukiama dar vakar, bet paskambinusi Merė pranešė negavusi jos iki šiol.
    Vėlyvą pavakarę ji paskambino dar kartą.
    — Ar galėtum įrengti palatą? — paklausė. Vaizdo ryšys vėl veikė: Merė atrodė taip, tarsi būtų miegojusi, nenusivilkusi apsauginės aprangos, o kaukė kadaravo po kaklu — vienas raištelis buvo nutrūkęs.
    — Palatą aš jau įrengiau, — atsakė Danvortis. — Ir ji prigrūsta sulaikytųjų. Šiai dienai ligonių turime trisdešimt vieną.
    — Tuomet gal rastum kokią patalpą dar vienai? — išvargusiu balsu paklausė ji. — Kol kas dar nebūtina, bet, jei viskas ir toliau klostysis tokiu tempu, be dar vienos palatos niekaip neišsiversime. Čia mes neriamės iš kailio, bet dalis darbuotojų arba jau iškritę patys, arba atsisako artintis prie ligonių.
    — O sekvencijos, kaip suprantu, irgi dar negavote? — paklausė jis.
    — Ne. Ką tik skambino iš PGC. Pirmąjį kartą jie gavo neteisingus rezultatus, dabar bando auginti kultūras iš naujo. Tikimės gauti atsakymą rytoj. Dabar jie mano, kad mus užpuolė Urugvajaus virusas. — Ji blankiai šyptelėjo. — Juk Badris nebendravo su jokiais urugvajiečiais, ar ne? Tai kada galėsi paruošti daugiau lovų?
    — Šįvakar, — atsakė Danvortis, bet Finčas pasiskubino pranešti, kad sudedamų lovelių beveik neliko, tad jiems teko eiti įNSA skyrių kautis, kad tuziną žmonių perkeltų kur nors kitur. Taigi, kol dviejose mokslinės draugijos auditorijose įrengė naują palatą, atėjo ir rytas.
    Finčas, talkinęs statyti ir kloti lovas, aimanavo, kad beveik visiškai išseko švarios patalynės, o taip pat kaukių bei tualetinio popieriaus atsargos.
    — Nepakanka net sulaikytiesiems, — aiškino jis, tiesdamas paklodę, — tad apie visus tuos ligonius net nekalbu. Be to, mes išvis neturime tvarsliavos.
    — Juk tai ne karas, — atsakė Danvortis. — Kažin, ar reikia ruoštis tvarstyti sužeistuosius. Gal išsiaiškinai, ar bent vienas kurio nors kito fakulteto laborantas šiuo metu yra Oksforde?
    — Taip, pone. Apskambinau juos visus, bet laborantų šiuo metu niekur nėra. — Jis pasikišo pagalvę po smakru. — Visur iškabinėjau skelbimus, prašydamas taupyti tualetinį popierių, bet kas iš to. Amerikiečiai — tie išvis gyva bėda, nė girdėt negirdėję apie taupymą. — Jis sugrūdo pagalvę į užvalkalą. — Vis dėlto man nuoširdžiai jų gaila. Žinote, vakar naktį atgulė Helena, o jie neturi kuo jos pakeisti.
    — Helena?
    — Ponia Piantini. Tenoras. Temperatūra — 39,7. Taigi, amerikiečiai nebegalės pagroti savojo „Chicago Surprise”.
    Štai tuo turbūt reikėtų tik džiaugtis, dingtelėjo Danvorčiui.
    — Paklausk jų, ar jie vis dar budi prie telefono mano kambaryje, net jei ir nebegali repetuoti, — paprašė jis. — Laukiu kelių ypač svarbių skambučių. Ar Endriusas dar neskambino?
    — Ne, pone, dar ne. Vėl dingo vaizdo ryšys. — Jis dunkstelėjo pagalvę ant lovos. — Labai liūdna dėl to varpų koncerto. Žinoma, jie dar galėtų sugroti „Stedmans”, bet tai jau — beviltiška seniena. Iš tiesų gaila, kad neįmanomas joks alternatyvus variantas.
    — Sudarei laborantų sąrašą?
    — Taip, pone, — atsakė Finčas, grumdamasis su nepasiduodančia lovele. Jis mostelėjo galva. — Štai ten, guli prie lentos.
    Danvortis paėmė pluoštą popierių ir peržvelgė viršutinį. Jis buvo išmargintas skaičių stulpeliais: skaičiai nuo vieno iki šešių, išdėlioti be jokios aiškios tvarkos.
    — Ne, ne šitie. — Finčas pasiskubino išplėšti popierius Danvorčiui iš rankų. — Čia — „Chicago Surprise” atlikimo planai. — Jis padavė Danvorčiui vieną lapą. — Štai jūsų sąrašas. Surašiau visus laborantus pagal fakultetus, drauge su adresais ir telefono numeriais.
    Vidun įgarmėjo Kolinas — kaip visuomet permirkusia striuke, nešinas lipnios juosteles rite ir kažkokiu ryšuliu, suvyniotu į plastiką.
    — Vikaras prašė iškabinti tai visose palatose, — pareiškė jis, išvyniodamas plakatą, skelbiantį: „Jaučiate, kad prarandate orientaciją? Jaučiatės apduję? Proto sumaištis gali būti pirmasis ženklas, kad jus puola gripas!”
    Jis atplėšė gabalėlį lipnios juostelės ir pritvirtino plakatą ant lentos.
    — Ką tik kabinau šituos ligoninėje, — tarškėjo Kolinas. — Gal norite atspėti, ką ten pat veikė Rakštis Subinėj? — Iš ryšulio jis ištraukė dar vieną plakatą. Šis ragino: „Visąlaik dėvėkite kaukę ant veido!” Vaikinukas pritvirtino plakatą ant sienos virš lovelės, kurią bandė ištiesti Finčas. — Ogi skaitė ligoniams ištraukas iš Biblijos! — Jis sugrūdo juostelę į kišenę. — Tikiuosi, dabar nieku gyvu neužsikrėsiu! — Likusius plakatus jis pasikišo po pažastimi ir pasuko pro duris.
    — Tai nešiok kaukę ant veido, — patarė Danvortis.
    Kolinas išsišiepė.
    — Tąpatį man sakė ir Rakštis Subinėj. Ir dar pridūrė: Viešpats smogs kiekvienam, kuris nepaisys teisiųjų žodžio. — Jis išsitraukė iš kišenės savo pilkąjį languotą šaliką. — Vietoj kaukės aš ryšiu štai šitą. — Jis apsimuturiavo šaliku nosį ir bumą kaip koks pakelės plėšikas.
    — Audinys negali sulaikyti mikroskopinių virusų, — perspėjo Danvortis.
    — Žinau. Svarbiausia — spalva. Kaipmat juos nubaido. — Vaikiščias nėrė lauk.
    Danvortis paskambino Merei, norėdamas pranešti, kad palata paruošta, bet neprisiskambino, tad patraukė į ligoninę pats.

    Lietus buvo kiek apstojęs, tad gatvėje padaugėjo žmonių, beveik visi ryšėjo kaukes — jie traukė namo iš maisto prekių parduotuvės ar rikiavosi į eilutę prie vaistinės. Tačiau gatvėje vis vien tvyrojo neįprasta, nejauki tyla.
    Juk kažkas susiprato išjungti varpų muzikos įrašą, susizgribo Danvortis. Dabar jam jau buvo kone ilgu to nenutrūkstamo skalambijimo.
    Merė sėdėjo savo kabinete, įsmeigusi akis į ekraną.
    — Gavome sekvenciją, — pasakė ji, Danvorčiui dar nespėjus prasižioti apie palatą.
    — Pasakei Gilkraistui? — subruzdo jis.
    — Ne, — atsakė ji. — Tai ne Urugvajaus virusas. Ir ne Pietų Karolinos.
    — Koks tuomet?
    — H9N2. Ir Pietų Karolinos, ir Urugvajaus virusas buvo H3.
    — Tai iš kur jis?
    — PGC nežino. Tai išvis nežinomas virusas. Anksčiau tokio sekvencija dar niekad nebuvo nustatyta. — Merė padavėjam lapą su išspausdintais duomenimis. — Septynių padalų mutacija. Štai kodėl jis galabija žmones.
    Danvortis peržvelgė popierių. Lapas, primargintas skaičių stulpeliais, labai priminė Finčo turėtą kūrinio varpams išklotinę — ir Danvorčiui buvo lybiai toks pat nesuprantamas.
    — Bet jis turėjo iš kur nors ateiti.
    — Nebūtinai. Maždaug kas dešimt metų sulaukiame ženklaus antigeninio viruso pokyčio, kas reiškia galimą epidemiją. Taigi, visai gali būti ir taip, kad šios viruso atmainos šaltinis — pats Badris. — Ji atsiėmė iš jo popierių. — Gal žinai, ar jo gyvenamoje aplinkoje yra naminių gyvulių?
    — Gyvulių? — nustebo Danvortis. — Badris gyvena Hedingtone, bute.
    — Pasitaiko, kad kultūros mutaciją sukelia paukščių virusų sąveika su žmogaus virusais. PGC prašo, kad išsiaiškintume visus įmanomus kontaktus su paukščiais bei galimo radiacijos poveikio atvejus. Retkarčiais virusų mutacijas sukelia Rentgeno spinduliai. — Ji įknibo apžiūrinėti skaičiukus popieriuje, tarsi jai jie ką nors sakytų. — Labai jau neįprasta mutacija. Nesusidaro jokios naujos hemaglutinininių genų kombinacijos, tik ypač didelis mutacinis pokytis.
    Nieko nuostabaus, kad ji nė žodeliu neprasitarė apie tai Gilkraistui. Jis žadėjo atidaryti laboratoriją iš karto, kai tik bus gauta sekvencija, tačiau šitokios žinios tik dar labiau sutvirtins jo įsitikinimą, jog laboratorijos atidaryti nieku gyvu nevalia.
    — Ar turime vaistų nuo šito užkrato?
    — Turėsime, kai tik pasigaminsime analogą. Ir sukursime vakciną. Jau pradėti darbai su prototipais.
    — Kiek laiko tai truks?
    — Nuo trijų iki penkių dienų, kol bus sukurtas prototipas. Paskui — dar mažiausiai penkios dienos gamybai, ir tai su sąlyga, jei neiškils jokių problemų dauginant baltymus. Taigi, skiepyti galėsime pradėti maždaug po dešimties dienų.
    — Per ilgai, — ištarė Danvortis.
    — Žinau, — atsiduso Merė. — Vienas Dievas težino, kiek tada jau turėsime ligonių. Vien šį rytą — dvidešimt naujų atvejų.
    — Kaip manai, ar tai — tikrai štamo mutacija? — paklausė Danvortis.
    Merė pagalvojo prieš atsakydama.
    — Vis dėlto — ne, — pagaliau pasakė. — Mano manymu, kur kas labiau tikėtina, kad Badris nuo ko nors užsikrėtė tuose šokiuose Hedingtone. Juk galėjo ten būti ir kokių nors naujųjų indusų ar žemės garbintojų, ar dar balažin kokių, kurie kratosi priešvirusinių preparatų ir išvis nepripažįsta šiuolaikinės medicinos. Jei prisimeni, 2010-ųjų kanadinių žąsų gripą pavyko atsekti iki Krikščionių Mokslo bendruomenės. Šaltinis tiesiog turi būti. Ir mes jį surasime.
    — O kaip bus su Kivrina? Kas, jei iki susitikimo datos jums taip ir nepavyks nustatyti šaltinio? Kivrina turi grįžti sausio šeštąją. Ar lig tol jau žinosi, iš kur tas virusas?
    — Negaliu pasakyti, — atsargiai pratarė Merė. — Galbūt ji net nenorės grįžti į šimtmetį, kuris taip sparčiai artėja prie dešimtosios pavojingumo kategorijos. Gal ji užsimanys ir pasilikti 1320-uosiuose.
    Jei tik ji tikrai 1320-uosiuose, pagalvojo, bet nebepasakė Danvortis ir patraukė viršun aplankyti Badrio. Nuo pat Kalėdų nakties šis nė nebeužsiminė apie žiurkes. Dabar jis vėl išgyveno tą pačią popietę Baliole, kai buvo atėjęs susitikti su Danvorčiu. „Laboratorija?” — sumurmėjo, išvydęs Danvortį. Paskui silpnai krustelėjo ranką — regis, norėjo perduoti raštelį, bet, išsekintas tokių pastangų, nugrimzdo į neramų miegą.
    Danvortis užtruko pas jį vos kelias minutes, o tada patraukė pas Gilkraistą.
    Kai jis pasiekė Brasenozę, lietus vėl pylė kaip iš kibiro. Piketuotojų būrelis drebėdami gūžėsi po savo vėliava.
    Budintysis stovėjo prie savo pertvaros, nurenginėdamas nedidukę kalėdinę eglutę. Vos kilstelėjęs akis į Danvortį, jis tuoj pat sunerimo. Danvortis nestabtelėjęs praėjo pro jį ir žengė pro vartus.
    — Ten jums nevalia, pone Danvorti! — sušuko budintysis jam pavymui. — Fakultetas pašaliniams uždarytas.
    Nekreipdamas į jį dėmesio, Danvortis nužingsniavo per kiemą. Gilkraisto būstas buvo kitame pastate, už laboratorijos. Danvortis nuskubėjo tenlink, neabejodamas, kad budintysis šoks jo vytis ir mėgins sulaikyti.
    Ant laboratorijos durų kabojo didelis ryškiai geltonas skelbimas: „Be specialaus leidimo įeiti draudžiama”, prie durų staktos šulo buvo pritvirtintas elektroninis pavojaus signalo įtaisas.
    — Pone Danvorti, — prabilo Gilkraistas, per lietų žirgliodamas jo pasitikti. Reikia manyti, budintysis perspėjo jį telefonu. — Eiti į laboratoriją — draudžiama.
    — Aš atėjau pasikalbėti su jumis, — atsakė Danvortis.
    Jam iš paskos atskubėjo budintysis, paskui jį vilkosi blizgučių girlianda.
    — Gal paskambinti į Universiteto policiją? — paklausė.
    — Neprireiks, — atsakė Gilkraistas. — Užeikite pas mane, — kreipėsi jis į Danvortį. — Norėčiau kai ką jums parodyti.
    Jis nusivedė Danvortį į savo kabinetą, atsisėdo prie popieriais užversto stalo, užsidėjo kažkokią sudėtingą kaukę su įtaisytais balažin kokiais filtrais.
    — Ką tik kalbėjau su PGC, — pasakė. Jo balsas iš po kaukės skambėjo aidžiai, tarytum iš tolo. — Mus užpuolęs virusas — nepažįstamas, anksčiau tokia sekvencija dar niekad nebuvo nustatyta, o kilmės šaltinis — nežinomas.
    — Dabar sekvencija jau nustatyta, — atsakė Danvortis. — Po kelių dienų mus pasieks ir analogai bei vakcina. Daktarė Arens pasirūpino, kad Brasenozei būtų suteikta imunizacijos pirmenybė, o aš stengiuosi surasti laborantą, kuris galėtų perskaityti taško rodmenis iškart po to, kai bus atlikta imunizacija.
    — Baiminuosi, kad tai neįmanoma, — vis dar taip pat gaudžiai atsakė Gilkraistas. — Aš štai kaip tik tyrinėjau gripo paplitimą keturioliktame amžiuje. Esama gana aiškių nuorodų, kad pirmojoje keturiolikto amžiaus pusėje siautė bent kelios gripo epidemijos, kurios gerokai išvargino gyventojus, o tuo pačiu — susilpnino jų atsparumą, todėl ir užgriuvusi Juodoji Mirtis nusinešė šitiek gyvybių.
    Jis paėmė sučiurusią, iš pažiūros — labai seną knygą.
    — Radau šešias atskiras nuorodas apie gripo protrūkius tarp 1318-ųjų spalio ir 1321-ųjų vasario. — Gilkraistas atsivertė knygą ir ėmė skaityti: — „Vos nuėmus derlių, visą Dorsetą užgriuvo tokia nuožmi karštinė, kad išmirė daugelis žmonių. Liga prasidėdavo galvos skausmu ir viso kūno negalia. Gydytojai bandė nuleisti ligoniams kraują, bet dauguma vis vien mirdavo”.
    Karštinė. Tame amžiuje, kai karštinės siausdavo nuolat — vidurių šiltinė, cholera, tymai — ir visos šios ligos sukeldavo „galvos skausmą ir viso kūno negalią”.
    — 1319-ieji. Praėjusiais metais teko atšaukti visas Bato prisiekusiųjų teismo išvažiuojamąsias sesijas, — kalbėjo Gilkraistas, imdamas kitą knygą. — „Krūtinės liga apėmė teismą taip, kad nebeliko kam klausytis parodymų — nei teisėjų, nei prisiekusiųjų”, — perskaitė Gilkraistas ir per kaukės viršų dėbtelėjo į Danvortį. — Jūs tvirtinote, kad visuomenės baimės dėl tinklo — tik niekuo nepagrįstas isterijos proveržis. Vis dėlto dabar jau atrodo, kad jos dar ir kaip pagrįstos — tvirtais istoriniais faktais.
    Tai bent tvirti istoriniai faktai. Informacija apie karštinę ir krūtinės ligas galėjo reikšti bet ką: kraujo užkrėtimą, dėmėtąją šiltinę ar šimtus įvairiausių infekcijų, kurioms nė pavadinimas nesugalvotas. Ir visa tai — beprasmis narstymas, niekaip nesusijęs su dabartimi.
    — Virusas negalėjo prasiskverbti per tinklą, — dar bandė aiškinti Danvortis. — Mes atlikinėjome perkėlimus siaučiant pandemijai, į Pirmojo pasaulinio karo mūšius, kur buvo naudojamos gailiosios dujos, į Tel Avivą. „Dvidešimtas Amžius” pasiuntė aptikimo įrangą į Sent Polą, praėjus dviem dienoms po to, kai buvo perkeltas mėginys. Ničniekas negali prasismelkti iš ten.
    — Taip sakote jūs. — Gilkraistas pakėlė atspausdintą lapą. — Pasak tikimybių teorijos, esama 0,003 procento tikimybės, kad virusas gali prasismelkti per tinklą ir 22,1 procento tikimybės — kad tuo metu, kai tinklas atidaromas, kritinėje teritorijoje bus koks nors gyvybingas miksovirusas.
    — Dėl Dievo meilės, iš kur jūs pešate šituos skaičius? — nusistebėjo Danvortis. — Traukiate iš skrybėlės kaip fokusininkas — triušius? Jūsų tikimybių teorija, — jis piktai pabrėžė tuos žodžius, — tvirtino, kad tikimybė, jog kas nors bus toje vietoje, kai persikels Kivrina, siekia vos 0,04 procento, ir tokią tikimybę jūs pats laikėte statistiškai niekine.
    — Virusai — nepaprastai atsparūs organizmai, — laikėsi savo Gilkraistas. — Žinoma atvejų, kai jie, būdami neveiklumo būklės, ištverdavo neįtikėtinai ilgai netgi ekstremalios temperatūros ir drėgnumo sąlygomis — ir vis vien likdavo gyvybingi. Tam tikromis aplinkybėmis jie formuoja kristalus, kurie savo struktūrą gali išlaikyti neribotą laiką. Tačiau pamerkus juos atgal į tirpalą, jie atgyja ir vėl taip pat sėkmingai gali užkrėsti. Gyvybingų tabako mozaikinių kristalų aptikta netgi šešiolikto amžiaus radiniuose. Taigi, akivaizdu: esama pakankamai realaus pavojaus, kad, atidarius tinklą, virusas gali pro jį prasiskverbti, tad šiomis aplinkybėmis aš niekaip negaliu leisti atidaryti tinklo.
    — Virusas niekaip negalėjo prasiskverbti per tinklą, — pakartojo Danvortis.
    — Tai kodėl jūs taip užsikepėte trūks plyš perskaityti taško rodmenis?
    — Todėl, kad… — Danvortis akimirkai nutilo, iš paskutiniųjų stengdamasis tvardytis. — Todėl, kad, perskaičius taško rodmenis, paaiškės, ar perkėlimas pavyko sklandžiai, ar kas nors vis dėlto užstrigo.
    — Aha, vadinasi, vis dėlto pripažįstate, kad klaidos tikimybė egzistuoja? — pasigavo Gilkraistas. — Tad kodėl negalimas koks nors netikėtumas, dėl kurio virusas kokį kartą ėmė ir prasiskverbė per tinklą? O kol šitokia tikimybė nepaneigta, laboratorija ir liks uždaryta. Esu visiškai tikras: ponas Besingeimas be išlygų pritars visiems mano veiksmams.
    Besingeimas, dingtelėjo Danvorčiui. Tai štai kur šuo pakastas. Virusas niekuo dėtas, kaip ir protestuotojai, kaip ir 1318-ųjų „krūtinės negalios”. Viskas — vien tam, kad jis turėtų kuo pasiteisinti prieš Besingeimą.
    Pasinaudojęs proga, kad, Besingeimui išvykus atostogauti, tapo laikinai einančiu dekano pareigas, Gilkraistas strimgalviais perskirstė pavojingumo kategorijas ir strimgalviais suorganizavo perkėlimą, be jokios abejonės, tikėdamasis pateikti Besingeimui pribloškiantį fait accompli. Ką gi, neišdegė. Vietoj stulbinančio laimėjimo j į užgriuvo epidemija, jis prarado istorikę ir susilaukė pasipiktinusių piketuotojų prie fakulteto vartų, tad dabar jam neberūpėjo niekas kita, tik kaip nors reabilituotis, kaip nors pateisinti savo veiksmus ir išgelbėti savo kailį, net jei dėl to tektų paaukoti Kivriną.
    — O kaip Kivrina? Gal ji irgi be išlygų pritaria visiems jūsų veiksmams? — paklausė jis.
    — Kai pasisiūlė savanore keliauti į 1320-uosius, panelė Engl labai gerai žinojo, kokie pavojai gresia, — atkirto Gilkraistas.
    — Žinojo ir tai, kad ketinate pamesti ją likimo valiai?
    — Pokalbis baigtas, pone Danvorti. — Gilkraistas atsistojo. — Laboratoriją ketinu atidaryti tik tada, kai bus tiksliai nustatytas viruso šaltinis, kai — kuo būsiu labai patenkintas — rasime patikimų įrodymų, jog jis tikrai neprasiskverbė pro tinklą.
    Jis nulydėjo Danvortį iki durų. Už jų jau lūkuriavo budintysis.
    — Net nesitikėkite, kad leisiu jums palikti likimo valiai Kivriną, — pareiškė Danvortis.
    Gilkraistas po kauke perkreipė lūpas.
    — O aš neketinu jums leisti sukelti pavojų šios bendruomenės sveikatai. — Jis atsigręžė į budintįjį. — Palydėkite poną Danvortį iki vartų. O jei jis dar kartą mėgins brautis į Brasenozę, kvieskite policiją. — Gilkraistas užtrenkė duris.
    Budintysis nulydėjo Danvortį per kiemą, įdėmiai jį stebėdamas, tarytum baimintųsi, kad šis gali būti pavojingas.
    Dar kiek, ir iš tikrųjų tapsiu pavojingas, dingtelėjo Danvorčiui.
    — Noriu paskambinti iš jūsų telefono, — pareiškė jis, kai jie pasiekė vartus. — Universiteto reikalais.
    Budintįjį šis prašymas, atrodė, gerokai sunervino, bet jis vis tik pastatė telefoną ant stalo ir nenuleido akių nuo Danvorčio, kol šis rinko Baliolo numerį. Atsiliepė Finčas.
    — Būtina surasti Besingeimą, — pasakė jam Danvortis. — Ypatingai svarbus atvejis. Skambink į Škotijos žvejybos leidimų išdavimo biurą, sudaryk viešbučių ir užeigų sąrašą. Ir dar padiktuok man Polės Vilson numerį.
    Jis užsirašė numerį, baigė pokalbį su Finču ir ėmėsi skambinti Polei Vilson, bet tuoj pat persigalvojo ir paskambino Merei.
    — Noriu padėti nustatyti viruso šaltinį, — pasakė.
    — Gilkraistas nesutinka atidaryti tinklo, — atsiliepė ji.
    — Ne, — patvirtino jis. — Ką galėčiau nuveikti, kad padėčiau surasti šaltinį?
    — Tai, ką darei ir anksčiau: dirbti su pirmine informacija. Pasistenk atsekti visus kontaktus, be to, ieškok tų dalykų, kuriuos minėjau: galimo radiacijos poveikio, paklausinėk, ar kas nebuvo atsidūręs arti paukščių ar naminių gyvulių, galbūt kasnors bendravo su religinių bendruomenių, nepripažįstančių priešvirusinių preparatų naudojimo, atstovais. Tau prireiks kontaktų sąrašų.
    — Atsiųsiu Koliną jų paimti, — pasakė jis.
    — Tuojau ko nors paprašysiu, kad juos paruoštų. Beje, imkis tikrinti ir keturių — šešių dienų senumo Badrio kontaktus — tam atvejui, jei vis tik paaiškėtų, kad jis ir yra pirminis viruso šaltinis. Užsikrėtus nuo telkinio inkubacinis periodas gali būti ilgesnis, nei užsikrėtus tiesiogiai nuo kito žmogaus.
    — Pristatysiu prie darbo Viljamą, — pažadėjo Danvortis. Jis stumtelėjo telefoną budinčiajam, kuris tučtuojau išlindo iš už savo pertvaros ir nulydėjo Danvortį pro vartus. Sis net truputį nustebo, kad budintysis nesekė jam įkandin iki pat Baliolo.
    Parsiradęs namo, Danvortis iš karto paskambino Polei Vilson.
    — Ar galite kaip nors prasibrauti į tinklo konsolę, net ir neįeidama į laboratoriją? — paklausė jos. — Gal įmanoma tiesiogiai prisijungti per Universiteto kompiuterį?
    — Nežinau, — atsakė ji. — Bet Universiteto kompiuterį saugo ugniasienė. Gal aš ir sugebėčiau sukurti tokį taraną, kuris ją pramuštų, o gal pavyktų prasigraužti iš Baliolo konsolės. Pirmiausia reikėtų apsidairyti, kokia ten apsauga. Ar jau suradote laborantą, kuris perskaitytų rodmenis, jei man pavyks juos iškrapštyti?
    — Rasiu, — atsakė Danvortis ir padėjo ragelį.
    Atskubėjo Kolinas, visas permirkęs ir varvantis — pasiimti naujos juostelės.
    — Ar žinote, kad jau gavome sekvenciją ir paaiškėjo, kad tasai virusas — mutantas? — paklausė.
    — Taip, — atsakė Danvortis. — Gal nubėgtum tuojau pat į ligoninę ir atneštum iš tetulės kontaktų sąrašus?
    Kolinas pasidėjo glėbį plakatų. Viršutinis perspėjo: „Saugokitės atkryčio!”
    — Visi kalba, kad tai — kažkoks biologinis ginklas, — pasakė Kolinas. — Sako, jis kažkaip ištrūko iš laboratorijos.
    Tik ne iš Gilkraisto laboratorijos, su kartėliu pagalvojo Danvortis.
    — Gal žinai, kur galėtų būti Viljamas Gadsonas?
    — Ne. — Kolinas nutaisė bjaurią miną. — Tikriausia ant laiptų — su kuo nors bučiuojasi.
    Viljamas buvo maisto atsargų sandėliuke — glamžė vieną iš sulaikytųjų. Danvortis paliepė jam išsiaiškinti, kur buvojo Badris nuo ketvirtadienio iki sekmadienio ryto ir gauti Besingeimo kredito kortelių kopijas gruodžio mėnesiui, tada patraukė atgal į savo butą skambinėti laborantams.
    Vienas laborantas aptarnavo perkėlimo į devynioliktąjį amžių tinklą Maskvoje, dar du buvo išvažiavę slidinėti. Visų likusiųjų nebuvo namie — o gal, Endriuso perspėti, jie tiesiog nekėlė ragelio.
    Kolinas atnešė kontaktų sąrašus. Tai buvo tikra katastrofa. Niekas net nepasistengė kaip nors sieti atskirų informacijos nuotrupų, bandyta nebent ieškoti galimų sąsajų su amerikiečiais, o ir kontaktų būta pernelyg jau daug. Gera pusė pirminių kontaktų dalyvavo šokiuose Hedingtone, du trečdaliai vaikščiojo po parduotuves ieškodami kalėdinių dovanų, visi, išskyrus du, važiavo metro. Tas pat, kas ieškoti adatos šieno kupetoje.
    Danvortis sugaišo pusę nakties, tikrindamas priklausomybę įvairioms religinėms bendruomenėms, peržiūrinėdamas visus įmanomus sąsajų variantus. Keturiasdešimt su asmenys priklausė Anglikonų bažnyčiai, devyni — Šventosios Reformacijos, septyniolika — išvis jokiai. Aštuoni asmenys buvo studentai iš Šresberio koledžo, vienuolika — būriavosi prie „Debenhem” universalinės, norėdami pamatyti Kalėdų senelį, devyni dirbo Montojos kasinėjimuose, trisdešimt — apsipirkinėjo „Blekvelyje”.
    Dvidešimt vienas iš jų buvo vienaip ar kitaip susidūręs su mažų mažiausiai dviem antriniais kontaktais, o „Debenhem” universalinės Kalėdų senelis bendravo su trisdešimt dviem asmenimis (su visais, išskyrus vienuolika, — bare po pamainos), bet nė vienoju nebuvo įmanoma atsekti iki jokio bendro pirminio kontakto, išskyrus patį Badrį.
    Rytą Merė atgabeno ligoninėje nebesutilpusius ligonius. Ji vilkėjo apsauginę aprangą, bet buvo be kaukės.
    — Lovos paruoštos? — paklausė.
    — Taip. Įrengėme dvi palatas po dešimt lovų.
    — Gerai. Man prireiks visų.
    Jie padėjo ligoniams įsitaisyti improvizuotų palatų lovose ir paliko juos Viljamo bičiulės, medicinos mokyklos auklėtinės, globai.
    — Kai tik atsilaisvins greitosios pagalbos automobilis, atvešime tuos, kuriuos reikia gabenti neštuvais, — pasakė Merė, eidama atgal per kiemą drauge su Danvorčiu.
    Lyti visai nustojo, dangus prašviesėjo, atrodė, gali ir visai išsigiedryti.
    — Kada gausite analogus? — paklausė Danvortis.
    — Teks laukti dar mažiausiai dvi dienas, — atsakė Merė.
    Jie priėjo vartus. Merė atsirėmė į akmeninę tvorelę.
    — Kai visa šitai baigsis, pati kur nors iškeliausiu per tinklą, — pareiškė ji. — Į kokį nors amžių, kuriame nėra jokių epidemijų, kuriame nereikia laukti ir jaudintis, ir bejėgiškai stoviniuoti greta, niekuo negalint padėti.
    Ji delnu persibraukė žilus plaukus.
    — Norėčiau pakliūti į kokį nors amžių, kurio pavojingumo lygis nebūtų dešimt balų. — Ji šyptelėjo. — Tik kad nėra tokio, ar ne?
    Danvortis papurtė galvą.
    — Ar aš tau kada pasakojau apie Karalių Slėnį? — paklausė ji.
    — Sakei, kad buvai nusigavusi ten per pačią pandemiją.
    Ji linktelėjo.
    — Kaire jau buvo paskelbtas karantinas, tad mums teko krapštytis per Adis Abebą, — ėmė pasakoti ji. — Pakeliui įbrukau kyšį taksistui, kad nuvežtų mus į Karalių Slėnį — man baisiai magėjo pamatyti Tutanchamono kapą. Tai bent sumanymas, kvailiau ir nesugalvosi. Pandemija jau buvo pasiekusi Luksorą, ir mes tik per adatos skylutę prasmukome neįkliuvusios į karantino zoną. Dukart į mus šovė. — Ji palingavo galvą. — Nežinia kiek kartų galėjome prikišti kailį. Kai atvykome, mano sesuo atsisakė lipti iš mašinos, bet aš nulipau laiptais ir prisiartinau prie kapo durų. Galvojau: štai kaip viskas atrodė, kai Karteris tai surado.
    Ji pažvelgė į Danvortį — tarytum kiaurai jį, prisimindama, ką regėjusi.
    — Kai jie surado duris į kapą, jos buvo užrakintos; atradėjai privalėjo laukti, kol atvyks specialiai įgalioti asmenys jų atidaryti. Tačiau Karteris neiškentė: pragręžę skylutę duryse, prikišo prie jos žvakę ir dirstelėjo vidun. — Jos balsas pritilo. — Kamarvonas paklausė: „Ar ką nors matai?” Ir Karteris atsakė: „Taip. Nuostabiausių dalykų”.
    Ji užsimerkė.
    — Niekada šito nepamiršau: kaip stovėjau ten', prie tų uždarytų durų. Tas vaizdas kaip gyvas stovi prieš akis ir dabar. — Ji atsimerkė. — Štai kur norėčiau nukeliauti, kai visa šitai pasibaigs. Į tuos laikus, kai buvo pirmąsyk atidarytas Karaliaus Tutanchamono kapas.
    Merė iškišo galvą iš po vartelių stogo.
    — O Dievulėliau, vėl pradeda lyti. Reikia dumti atgal. Nepaeinančius ligonius atsiųsiu iš karto, kai tik prisistatys greitosios automobilis. — Ji aštriai dėbtelėjo į jį. — Kodėl tu nedėvi apsauginės kaukės.
    — Nuo jos man aprasoja akiniai. O tu?
    — Baigiasi apsauginių kaukių atsargos. Tikiuosi, tau atliko imuniteto stiprinimo procedūrą?
    Jis papurtė galvą.
    — Neturėjau laiko.
    — Tai surask laiko, — pasakė ji. — Ir dėvėk kaukę. Jeigu iškrisi iš klumpių, Kivrinai tikrai nepadėsi.
    Tarsi dabar galėčiau kuo nors jai padėti, galvojo jis, žingsniuodamas per kiemą atgal į savo butą. Aš negaliu prasibrauti į laboratoriją, negaliu prikalbinti laboranto, kad atvyktų į Oksfordą, negaliu surasti Besingeimo. Danvortis susimąstė, kam dar galėtų paskambinti. Jis perkratė visą Škotiją: patikrino visas licencijų išdavimo agentūras, žvejų draugijas, valčių nuomos punktus. Besingeimo neaptiko nė pėdsako. Ką gali žinoti, gal Montoja ir nesuklydo spėdama, kad jis visai ne Škotijoje, o išrūko kur nors į tropikus su moterimi.
    Montoja. Juk jis visiškai užmiršo Montoją. Nematė jos nuo pat Kūčių apeigų bažnyčioje. Ji irgi ieškojo Besingeimo — kad šis pasirašytų leidimą išvykti į kasinėjimus, o paskui dar paskambino Kalėdų dieną ir paklausė, ar Besingeimas — iš upėtakių, ar iš lašišų. Vėliau paskambino dar vieną kartą, perdavė žinutę: „Nesirūpinkite”. O tai jau galėjo reikšti, kad Montoja ne tik išsiaiškino, kokias žuvis mėgsta žvejoti Besingeimas, bet rado ir jį patį.
    Jis užlipo laiptais į savo butą. Jeigu Montoja surado Besingeimą ir išsireikalavo iš jo leidimą, reikia manyti, tą pat akimirką ir išdūmė į savo kasinėjimus. Nė už ką nebūtų gaišusi, kad dar kam nors apie tai praneštų. Danvortis net nebuvo tikras, ar ji žino, kad jis irgi ieško Besingeimo.
    Be jokios abejonės, Besingeimas turėjo grįžti čionai, vos išgirdęs iš Montojos žinią apie karantiną — nebent jam būtų sutrukdęs blogas oras ar neišvažiuojami keliai. O gal Montoja jam nieko nė nepasakė apie karantiną? Juk be brangiosios radimvietės jai nerūpi niekas pasaulyje, tad ji galėjo pasakyti jam tik tiek, kad būtinai reikalingas jo parašas.
    Bute jis rado ponią Teilor, keturis sveikus likusius jos varpininkus — ir Finčą; visi šeši stovėjo ratu ir tūpčiojo. Finčas vienoje rankoje laikė lapą popieriaus ir sau po nosimi tyliai skaičiavo.
    — Kaip tik ketinau eiti į palatas, paskirstyti darbą slaugėms, — suskato nei šį, nei tą vapėti jis. — Štai Viljamo ataskaita. — Jis įbruko ją Danvorčiui ir iškurnėjo lauk.
    Ponia Teilor ir jos ketvertas susirinko rankinių varpelių pakuotes.
    — Skambino panelė Vilson, — pranešė ponia Teilor. — Prašė perduoti jums štai ką: taranu ugniasiėnės nepramuši, teks mėginti įsirausti per Baliolo konsolę.
    — Ačiū, — padėkojo Danvortis.
    Ji išėjo, jai įkandin žąsele pasišalino ir kiti.
    Danvortis paskambino į kasinėjimus. Niekas neatsakė. Jis pabandė skambinti Montojai į namus, paskui — į jos kabinetą Brasenozėje, vėl — į kasinėjimus. Veltui — išvis niekas nekėlė ragelio. Danvortis dar kartą surinko jos buto numerį ir paliko telefoną skambėti, kol peržiūrinėjo Viljamo ataskaitą. Badris visą šeštadienį ir sekmadienio rytą darbavosi kasinėjimuose. Vadinasi, Viljamas tikriausiai kalbėjosi su Montoja, jeigu jau tai išsiaiškino.
    Netikėtai jis susimąstė apie pačią radimvietę. Ji buvo laukuose, kiek atokiau nuo Vitnio, Nacionalinio Paveldo fermos teritorijoje. Vadinasi, ten gali būti ir ančių ar vištų arba kiaulių, o gal ir visko drauge. Badris dirbo ten pusantros dienos, rausėsi purvyne — geresnės progos įsirioglinti į virusų telkinį ir norėdamas nesugalvosi.
    Įgarmėjo Kolinas — permirkęs iki siūlo galo.
    — Pristigome plakatų, — pranešė ir kibo raustis savo krepšyje.
    — Rytoj iš Londono žada atsiųsti dar. — Jis iškasė kramtomosios gumos gumulą ir susigrūdo į bumą, nė nepasivarginęs nukrapštyti prikibusių pūkų. — Ar žinote, kas kaip tik šiuo metu ramsto sieną jūsų laiptinėje? — paklausė vaikiščias. Jis stryktelėjo ant palangės, atsivertė knygą apie Viduramžius. — Ogi Viljamas su kažkokia mergužėle. Bučiuojasi ir burkuoja sau patenkinti. Vos prasibroviau pro juos.
    Danvortis atidarė duris. Viljamas be didesnio entuziazmo atsiplėšė nuo nedidukės brunetės, vilkinčios „Barberio” neperšlampamą lietpaltį, ir įėjo vidun.
    — Gal žinai, kur dabar ponia Montoja? — paklausė Danvortis.
    — Ne. NSA tvirtina, kad ji išvyko į kasinėjimus, bet telefono ragelio ten niekas nekelia. Tikriausiai ji kapstosi šventoriuje ar kur nors fermoje ir negirdi skambučio. Maniau, gal reikėtų panaudoti rėksnį, bet paskui prisiminiau šią merginą, studijuojančią senovės istoriją, ir… — Jis kinktelėjo galva mažosios brunetės link. — Ji man ir pasakė mačiusi dirbusiųjų kasinėjimuose sąrašus — Badris dirbęs ten šeštadienį ir sekmadienį.
    — Rėksnį? O kas tai?
    — Juo reikia prisijungti prie telefono linijos — jis sustiprina skambučio garsą kitame gale. Na, tam atvejui, jei žmogus, kuriam skambinate, kaip tik tuo metu būtų sode ar duše, ar dar kur nors.
    — Ar galėtum suveikti tokį dalykėlį mano telefonui?
    — Man tai šiek tiek pernelyg sudėtinga. Bet aš pažįstu vieną studentę, kuri sugebėtų tai įtaisyti. Savo kambaryje turiu jos telefono numerį. — Jis išėjo, susikibęs už rankų su brunete.
    — Žinote, ką? Jeigu ponia Montoja tikrai kasinėjimuose, aš galėčiau pervesti jus per apsaugos perimetrą, — prašneko Kolinas. Vaikiščias išsitraukė iš burnos gumą ir apžiūrėjo. — Būtų visai nesunku. Perimetre daugybė skylių, kurių niekas nežiūri. Apsauginiams visai nepatinka stoviniuoti lietuje.
    — Net neketinu veržtis iš karantino zonos, — atsakė Danvortis.
    — Mes siekiame pažaboti epidemiją, o ne dar plačiau ją paskleisti.
    — Kaip tik šitaip ir plėtėsi maras Juodosios Mirties laikotarpiu, — kalbėjo Kolinas. Jis vėl išsitraukė gumą ir apžiūrėjo. Dabar ji buvo šleikščiai geltonos spalvos. — Visi stengėsi nuo jo pabėgti, tačiau bėgdami nešėsi drauge su savimi.
    Pro duris galvą kyštelėjo Viljamas.
    — Ji sako, kad prietaisui surinkti prireiks poros dienų, bet prie savo telefono ji turi tokį prisijungusi, jei norite, galite pasinaudoti.
    Kolinas stvėrė savo striukę.
    — Galiu eiti?
    — Ne, — atsakė Danvortis. — Ir nebelakstyk šlapiais drabužiais. Visai nenoriu, kad ir tave pakirstų gripas. — Jis drauge su Viljamu nulipo laiptais žemyn.
    — Ji — paskutinio kurso studentė Šresberyje, — pasakė Viljamas, žengdamas į lietų.
    Vidur kiemo juos pasivijo Kolinas.
    — Aš nesusirgsiu. Imuniteto stiprinimo procedūra man atlikta, — pareiškė jis. — Juodosios Mirties laikais niekas nesusiprato skelbti karantino, taigi, maras išplito visur. — Iš striukės kišenės jis išsitraukė šaliką. — Botlio kelias — pati tinkamiausia vieta išsmukti už perimetro ribų. Ant kampo, kaip tik ties sargybos postu, yra užeiga, ir apsauginis vis taikosi užbėgti ten išgerti ko nors karšto, kad visai nesustiptų.
    — Užsisegiok striukę, — paliepė jam Danvortis.
    Paaiškėjo, kad Viljamo pažįstama mergina — ta pati Polė Vilson. Ji pasakė Danvorčiui mėginusi sukurpti optinį kirminą, kuris galėtų prasigraužti į konsolę, bet susidoroti su užduotimi dar nepavykę. Danvortis paskambino į kasinėjimus, bet niekas neatsiliepė.
    — Tegul sau skamba, — pasakė Polė. — Galbūt jai toloka eiti iki telefono. Rėksnio balsas girdėti už pusės kilometro.
    Danvortis paliko telefoną skambėti dešimt minučių, paskui padėjo ragelį, palaukė penkias minutes, pamėgino dar kartą. Dar po penkiolikos minučių gavo pripažinti pralaimėjimą. Polė svaidė ilgesingus žvilgsnius į Viljamą, o Kolinas drebėjo savo permirkusiuose drabužiuose. Danvortis parsivedė jį namo ir įgrūdo į lovą.
    — Arba už perimetro ribų galėčiau prasmukti aš vienas — pasakyčiau jai, kad jums paskambintų, — pasisiūlė Kolinas, subrukęs gumą atgal į krepšį. — Gal jums atrodo, kad jūs pats tokiems žygiams jau per senas? O aš — tikras specialistas landžioti per perimetrus.
    Danvortis palaukė, kol kitą rytą vėl pasirodė Viljamas, tada vėl patraukė į Sresberį pabandyti dar sykį, bet ir šįkart nieko nepešė.
    — Nustatysiu jį taip, kad skambintų kas pusę valandos, — pažadėjo Polė, lydėdama jį prie vartų. — Jūs tikriausiai nežinote, ar Viljamas draugauja ir su kitomis merginomis, ar ne?
    — Ne, — atsakė Danvortis.
    Staiga Kristaus bažnyčios pusėje suskambo Varpai, jų gaudesys skardžiai sklido lietuje.
    — Čia dabar kas? Nejaugi kažkam šovė į galvą vėl įjungti tuos kraupius varpus? — Polė net persilenkė per vartus, kad geriau girdėtų.
    — Ne, — atsakė Danvortis. — Tai amerikiečiai. — Jis pakreipė galvą, atsukdamas ausį ten link, iš kur sklido gaudesys. Bandė susigaudyti, ar ponia Teilor visgi ryžosi kompromisui — skambinti „Steadmans”. Tačiau ne — girdėti buvo šeši varpai, senieji Osnio varpai: Romusis, Gabrielius ir Marija — vienas paskui kitą; paskui įsijungė Klementas, Hotklerkas ir Teiloras. — Ir dar Finčas.
    Varpų gaudesys skambėjo netikėtai puikiai — niekuo nepriminė elektroninių varpų muzikos, čia tau ne „O Kristau, bendraujantis su pasauliu”. Varpai gaudė aiškiai ir skaidriai — Danvortis kone matė varpininkus, sustojusius ratu varpinėje, ritmingai tūpčiojančius iškeltomis rankomis, ir Finčą, patyliukais murmantį skaičių sąrašą.
    — Kiekvienas privalo be pertrūkio laikytis savojo varpo, — tvirtino andai ponia Teilor. Tuo tarpu Danvorčiui po kojomis vien kliuviniai ir maišėsi, bet dabar jis nei iš šio, nei iš to pasijuto džiugiai. Poniai Teilor ir jos varpininkams taip ir nepavyko atlikti savojo kūrinio per Kūčias Norviče, bet tai nesutrukdė jai likti iki galo ištikimai varpams — ir štai, jie karštligiškai, kurtinančiai gaudžia virš galvos, tarytum skelbdami šventę, skelbdami pergalę. Visai kaip Kalėdų rytą. Jis būtinai surasiąs Montoją. Ir Besingeimą. Arba laborantą, kuris nepabūgs karantino. Jis būtinai surasiąs Kivriną.
    Vos parėjęs į Baliolą, Danvortis išgirdo skambant telefoną. Tekinas užlėkė laiptais vildamasis, kad skambina Polė. Tačiau skambino Montoja.
    — Danvorti? — be ceremonijų prapliupo ji. — Sveiki. Čia Lupė Montoja. Kas ten pas jus dedasi?
    — Kur jūs? — riktelėjo jis.
    — Radimvietėje, — atsakė ji, bet tai jau buvo aišku ir be pasakymo. Ji stovėjo išrausiotame Viduramžių bažnyčios šventoriuje, priešais sugriuvusią navą. Iš karto krito į akis, kodėl Montoja taip veržėsi kuo greičiau grįžti į kasinėjimus. Vietomis telkšojo gal pėdos gilumo balos. Montoja radimvietę kaip išmanydama buvo apklosčiusi brezentiniais bei polietileniniais užtiesalais, bet lietus tai šen, tai ten sunkėsi perjuos, telkėsi į klanus, o kur susidurdavo įdubusių užtiesalų kraštai, ir išvis kriokliu tekėjo žemėn. Visa kas: antkapiniai akmenys, akumuliatoriais maitinami prožektoriai, kuriuos ji buvo pritvirtinusi prie brezento, palei sieną išrikiuoti kastuvai — buvo beviltiškai išterliota dumblu.
    Pati Montoja irgi buvo dumblina iki ausų. Ji vilkėjo savąją teroristo striukę ir šlaunis siekiančius žvejo batus — tokius, kokius kaip tik šiuo metu galbūt avi ir Besingeimas, kad ir kur jis būtų; visa jos apranga buvo permirkusi ir purvina. Sudžiūvusiu purvu aplipusi netgi ranka, kurioje ji laikė telefono ragelį.
    — Ištisas dienas stengiausi jums prisiskambinti, — pasakė Danvortis.
    — Ničnieko negirdėjau per siurblio ūžimą. — Ji mostelėjo kažkur už kadro ribų — tikriausiai į siurblį, kurio Danvortis negalėjo matyti, bet jis ir negirdėjo nieko daugiau, tik lietaus lašų barbenimą į brezentą. — Štai, ką tik nutrūko jo diržas, o kito aš neturiu. Išgirdau gaudžiant varpus. Ar tai reiškia, kad karantinas atšauktas?
    — Vargu, — atsakė Danvortis. — Pas mus čia siaučia epidemija — visu pajėgumu. Septyni šimtai aštuoniasdešimt susirgusiųjų, šešiolika iš jų mirė. Nejaugi nė akyse nematėte laikraščių?
    — Ničnieko nei mačiau, nei girdėjau nuo pat tos minutės, kai atsikrapščiau čionai. Pastarąsias šešias dienas nieko kita ir neveikiu, tik stengiuosi išlaikyti šitą prakeiktą radimvietę virš vandens, bet viena niekaip nesusidoroju. O dabar — dar ir be siurblio. — Purvina ranka ji nužėrė nuo veido vešlių juodų plaukų sruogą. — Tai kurių galų skambinate varpais, jei karantinas neatšauktas?
    — Tai amerikiečiai — atlieka savąjį „Chicago Surprise Minor”.
    Montoja suirzo.
    — Jeigu jau padėtis tokia prasta, kodėl jie negalėtų nuveikti kokio nors naudingo darbo?
    Jie jau nuveikė šį tą net labai naudingo, pagalvojo Danvortis. Privertė tave paskambinti.
    — Be jokios abejonės, čia aš surasčiau jiems kuo užsiimti. — Ji vėl nužėrė plaukus nuo veido. Atrodė beveik tokia pat pavargusi kaip ir Merė. — Iš tiesų vyliausi, kad karantinas galbūt atšauktas ir aš galėsiu prisišaukti bent kokios nors pagalbos. Kaip manote, ar dar ilgai truks?
    Pernelyg ilgai, galvojo jis žvelgdamas į lietaus krioklius, šniokščiančius tarp brezento užtiesalų. Pagalbos tu tikrai nesulauksi laiku.
    — Man labai reikia šiokios tokios informacijos apie Besingeimą ir Badrį Čaudurį, — pasakė jis. — Stengiamės nustatyti viruso šaltinį, taigi, mums būtina žinoti, su kuo bendravo Badris. Jis dirbo jūsų kasinėjimuose aštuonioliktąją ir devynioliktosios rytą. Kas dar buvo ten tuo pat metu kaip ir jis?
    — Aš.
    — O kas dar?
    — Daugiau niekas. Visą gruodį nieko negalėjau prisiprašyti talkon, kažkoks siaubas. Visi mano senovės istorijos studentai išsilakstė tą pačią dieną, kai prasidėjo atostogos. Teko už ausų temptis čionai visus savanorius, kiek tik pavyko jų rasti.
    — Esate tikra, kad buvote tik dviese?
    — Taip. Labai gerai tai prisimenu, nes šeštadienį kaip tik atvėrėme riterio kapą — nukelti dangtį buvo gyvas vargas. Džiliana Ledbeter sutiko padirbėti šeštadienį pas mane, bet paskutinę akimirką paskambino ir pranešė nebeateisianti — mat skubanti į pasimatymą.
    Su Viljamu, dingtelėjo Danvorčiui.
    — O sekmadienį? Ar su Badriu buvo ir dar kas nors?
    — Jis dirbo čia iš ryto, ir tuo metu nieko daugiau nebuvo. Paskui jam reikėjo važiuoti į Londoną. Klausykite, man metas. Nepanašu, kad artimiausiu metu susilauksiu talkos, tad skubu grįžti prie darbo. — Ji jau atitraukė ragelė nuo ausies.
    — Palaukite! — užriko Danvortis. — Tik nedėkite ragelio!
    Ji vėl priglaudė ragelį prie ausies, bet atrodė smarkiai nekantraujanti.
    — Man būtinai reikia užduoti jums dar kelis klausimus. Tai labai svarbu! Kuo greičiau nustatysime šito viruso šaltinį, tuo greičiau bus atšauktas karantinas, ir jūs sulauksite pagalbos.
    Ji neatrodė įtikinta, bet surinko kodą, tada padėjo ragelį ant aparato ir pasakė:
    — Neprieštarausite, jei aš dirbsiu, kol kalbėsimės?
    — Jokiu būdu, — Danvortis lengviau atsiduso. — Žinoma, dirbkite.
    Ji staiga išnyko iš kadro, vėl grįžo, surinko kitą kodą.
    — Atleiskite, nepasiekia, — tarstelėjo, ir ekrane sumirgėjo „sniegas” — reikia manyti, Montoja perkėlinėjo telefoną arčiau savo darbo vietos. Kai vaizdas vėl išryškėjo, Danvortis išvydo Montoją tupinčią dumblo klane greta akmeninio antkapio. Tikriausiai to paties, kurio dangtį taip vargingai nukėlinėjo su Badriu.
    Dangtis su tradicine skulptūra — šarvuotu riteriu, kurio rankos ant kirasa uždengtos krūtinės sunertos taip, kad sunkiomis šarvinėmis pirštinėmis apmautos plaštakos siekė pečius, o kardas gulėjo prie kojų — stovėjo toli gražu ne saugiu kampu atremtas į antkapio šoną, uždengdamas kruopščiai išgraviruotas raides. „Reąuiesc…” — tiek tegalėjo perskaityti Danvortis. Reąuiescat in pace. Ilsėkis ramybėje — palaima, kuri vargšui velioniui riteriui akivaizdžiai neskirta. Miegančiojo veide po įmantriu šalmu Danvortis tarėsi įžiūrįs smerkiamą išraišką.
    Atvirą kapo viršų Montoja buvo uždengusi polietileno plėvele. Ji visa buvo nusagsityta vandens lašeliais. Danvortis nejučia susimąstė: galbūt kitas antkapio šonas vaizduoja tikrąjį siaubą, gulintį kape, panašiai kaip Kolino knygos iliustracijoje? Kažin, ar tokio atvaizdo šiurpumas atitinka tikrovę? Vanduo atkakliai telkėsi į balą kapo galvūgalyje, polietilenas buvojau gerokai įdubęs.
    Montoja atsitiesė, iškeldama plokščią, dumblo pilną dėžutę.
    — Na? — paragino ji, dėdama dėžutę ant antkapio krašto. — Sakėte, dar keli klausimai?
    — Taip, — patvirtino Danvortis. — Minėjote, kad tuo metu, kai su jumis dirbo Badris, ten nebuvo jokių kitų žmonių?
    — Jokių, — atsakė ji nusibraukdama prakaitą nuo kaktos. — Dievulėliau, tai bent dumblynas čia. — Jis išsinėrė iš savosios teroristo striukės ir užmetė ją ant antkapio dangčio.
    — O kaip vietiniai gyventojai? Tokie, kurie nesusiję su kasinėjimais?
    — Jei čia būtų bent kokių nors žmonių, tuoj pat pristatyčiau juos prie darbo. — Ji suskato pirštais rausioti dumblą dėžutėje, iškniso kelis rudus akmenis. — Tasai dangtis svėrė visą toną, o kai tik jį nukėlėme, dangus taip ir praplyšo. Būčiau šaukusi pagalbon bet ką, jei tik kas būtų ėjęs pro šalį, bet radimvietė pernelyg atoki ir niekas čia pro šalį nevaikšto.
    — O kaip Nacionalinio Paveldo darbuotojai?
    Ji pakišo akmenis po čiurkšle, kad nusiskalautų purvas.
    — Tie išvis pasirodo čia tik vasarą.
    Danvortis vylėsi, kad ims ir paaiškės, jog užkrato šaltinis buvo ten, kasinėjimuose — kad Badris buvo susidūręs su kokiu nors vietiniu gyventoju ar Nacionalinio Paveldo darbuotoju, o gal kokiu klaidžiojančiu medžiotoju, išsiruošusiu pašaudyti ančių. Tačiau miksovirusų nešiotojai neplatina. Paslaptingasis vietinis gyventojas būtų turėjęs pats sirgti, o Merė jau spėjo apklausti visas Anglijos ligonines bei gydytojų priimamuosius. Už perimetro ribų nepasitaikė nė vieno vienintelio susirgimo atvejo.
    Montoja vieną po kito prikišo akmenis prie prožektoriaus, pritvirtinto ant vieno statramsčių, pasukiojo juos prieš šviesą, apžiūrėjo vis dar dumblinus šonus.
    — O paukščiai? — paklausė jis.
    — Paukščiai? — pakartojo ji. Danvortis staiga susizgribo, kad jo klausimas nuskambėjo taip, tarsi jis siūlytų paprašyti praskrendančių žvirblių pulko'padėti nukelti tą dangtį.
    — Virusą galėjo paskleisti paukščiai. Antys, žąsys… vištos, — pridūrė jis, nors ir nebegalėjo prisiminti, ar vištos buvo tarp tikėtinų viruso nešiotojų. — Ar netoli kasinėjimų yra kokių nors paukščių?
    — Vištų? — perklausė Montoja, pakeldama prieš šviesą dar vieną akmenį.
    — Kartais atsitinka taip, kad virusų mutacijas sukelia gyvūnų virusų sąveika su žmogaus virusais, — paaiškino jis. — Dažniausiai pasitaikantis virusų telkinys — naminiai paukščiai, bet kartais atsakomybė tenka netgi žuvims. Arba kiaulėms.
    Montoja vis dar žiūrėjo į jį taip, tarsi manytų, kad Danvorčiui staiga koks varžtas išklibo.
    — Juk radimvietė — Nacionalinio Paveldo fermos teritorijoje, argi ne taip?
    — Na taip, bet pati ferma — už trijų kilometrų nuo čia. O mes — vidur miežių lauko. Niekur arti nė su žiburiu nerasi jokios kiaulės. Ar paukščio. Ar žuvies. — Ji vėl įniko apžiūrinėti akmenis.
    Jokių paukščių. Jokių kiaulių. Jokių vietinių žmonių. Vadinasi čia, kasinėjimuose, viruso šaltinio irgi nėra. Galbūt jo nėra niekur, galbūt Badrį išties pakirto spontaniškai mutavęs gripo virusas — Merė juk užsiminė, kad galėjo būti ir taip. Galbūt tas virusas tiesiog atsirado iš niekur ir lyg perkūnija iš giedro dangaus užgriuvo Oksfordą, panašiai kaip maras užgriuvo nieko pikto nenujaučiančius štai šito šventoriaus įnamius.
    Montoja vėl laikė prikišusi akmenis prie šviesos, nagais skrebendama vieną kitą prikibusį purvo grumstelį, o paskui pirštu trindama paviršių. Staiga Danvortis suprato, kad tai, ką ji apžiūrinėja, — anaiptol ne akmenys, o kaulai. Galbūt stuburo slanksteliai, o gal riterio kojų pirštų kauliukai. Recąuiesat in pace.
    Atodo, ji pagaliau surado tą, kurio ieškojo — ruplėtą nelygų kaulą, dydžio sulig graikiniu riešutu, išduobtu kraštu. Likusius ji suvertė atgal į padėklą, iš marškinių kišenės išrausė dantų šepetėlį trumpu kotu ir, suraukusi antakius, ėmėsi zulinti įdubos kraštus.
    Gilkraistas niekad nepripažins, kad užkrato šaltinis galėjo būti spontaniška viruso mutacija. Jis pernelyg susižavėjęs savąja teorija — neva kažkoks keturioliktojo amžiaus virusas prasismelkęs per tinklą. Ir dar, jis pernelyg mėgaujasi savąja laikinai einančio Istorijos fakulteto dekano pareigas valdžia, taigi, nė už ką nepasiduos, net jeigu Danvortis būtų aptikęs pulkelį ančių, plaukiojančių šventoriuje telkšančiose balose.
    — Man būtinai reikia susisiekti su Besingeimu, — pasakė Danvortis. — Kur jis?
    — Besingeimas? — vis dar susiraukusi Montoja apžiūrinėjo kaulą. — Net nenumanau.
    — Bet… maniau, jums pavyko jį rasti. Kai skambinote Kalėdų dieną, rodos, sakėte, kad jums būtinai reikia jo parašo, norint gauti NSA leidimą vykti čionai.
    — Žinau. Sugaišau ištisas dvi dienas skambinėdama į visas Škotijos upėtakių ir lašišų žvejybos draugijas, bet paskui supratau, kad ilgiau laukti nieku gyvu nebegaliu. — Iš džinsų kišenės ji išsitraukė atlenkiamą peiliuką ir ėmė skrebinti nelygų kaulo kraštą. — Beje, jei jau prakalbome apie NSA… gal padarytumėte man vieną paslaugą? Be paliovos jiems skambinu, bet telefonas vis užimtas. Taigi, gal galėtumėte užbėgti pas juos ir pasakyti, kad man trūks plyš reikalinga pagalba? Pasakykite, kad ši radimvietė turi didžiulę istorinę vertę, tačiau visa bus negrįžtamai prarasta, jeigu jie neatsiųs man bent penkių žmonių. Ir naujo siurblio. — Peilis už kažko užkliuvo. Montoja susiraukė ir dar kiek pagremžė.
    — Tai kaip jūs susiveikėte Besingeimo leidimą, jei net nežinote, kur jis yra? Manding, sakėte, kad dokumente būtinas jo parašas.
    — Tikrai, taip ir sakiau, — nesiginčijo ji. Staiga atlūžusi nuo kaulo atplaiša nuskriejo šalin ir nukrito ant polietileno plėvelės. Montoja apžiūrėjo kaulą ir numetė jį atgal į dėžutę — jau nebesiraukydama. — Jo parašą aš suklastojau.
    Ji vėl pritūpė prie kapo, netrukus išrausė dar kelis kaulus. Atrodė visiškai pasinėrusi į savo darbą — visai kaip Kolinas, kai apžiūrinėdavo gumos guzulą. Kažin, ar ji išvis prisimena, kad Kivrina iškeliavusi į praeitį? — dingtelėjo Danvorčiui. Galbūt ją užmiršo taip pat sėkmingai, kaip kad, atrodo, užmiršo ir epidemiją?
    Jis padėjo ragelį; kažin, ar Montoja tai pastebės? — dingtelėjo mintis. Tada vėl patraukė į ligoninę papasakoti Merei, ką sužinojęs, ir imtis iš naujo kamantinėti antrinių kontaktų — gal visgi dar pavyks nustatyti viruso šaltinį? Lietus pylė kaip iš kiauro vamzdžio, vanduo kliokė laštakais ir tvindė nesugrąžinamas istorines vertybes.
    Varpininkai ir Finčas vis dar talžė varpus, skambindami vieną kūrinį po kito griežtai nustatyta tvarka, vis pritūpdami visai kaip Montoja, nė akimirkai nesitraukdami kiekvienas nuo savojo varpo. Garsas sklido stiprus ir sunkus lyg švino dėmė, aidėjo lietuje lyg pavojaus signalas, lyg pagalbos šauksmas.
„DOMESDAY BOOK”, IŠŠIFRUOTA STENOGRAMA
(066440 — 066879)
    1320, Kūčios (pagal senąjį kalendorių). Pasirodo, laiko turiu mažiau, nei tikėjausi. Neseniai parėjau iš virtuvės, ir Rozemundą pasakė, kad mane matyti pageidauja ledi Imeina. Imeina tuo metu gyvai kalbėjosi su vyskupo pasiuntiniu, tad aš pamaniau, kad ji tikriausiai vardija tėvo Rošo nuodėmes, bet, kai tik mudvi su Rozemundą prisiartinome, ji dūrė į mane pirštu ir pareiškė:
    — Štai toji moteris, apie kurią kalbėjau.
    Moteris — ne mergelė, o ir jos tonas buvo kritiškas, kone kaltinantis. Nejaugi bus pripasakojusi vyskupo pasiuntiniui, kad aš — galbūt prancūzų šnipė?
    — Ji tvirtina nieko neprisimenanti, — pareiškė ledi Imeina, — bet kalbėti ji gali ir moka skaityti. — Ji grįžtelėjo į Rozemundą. — Kur tavo segė?
    — Prisegta prie apsiausto, — atsakė Rozemundą. — Jį pasidėjau palėpėje.
    — Eik, atnešk.
    Rozemundą, kad ir nenoriai, pakluso. Kai tik ji pasišalino, ledi Imeina prašneko vėl:
    — Seras Bloetas padovanojo mano vaikaitei sužieduotuvių dovaną — segę su užrašytais žodžiais romėnų kalba. — Ji nudelbė mane triumfuojančiu žvilgsniu. — Ji pasakė, ką tie žodžiai reiškia, be to, bažnyčioje šiąnakt kalbėjo mišių žodžius — netgi anksčiau, nei juos ištardavo kunigas.
    — Kas išmokė tave pažinti raides? — paklausė vyskupo pasiuntinys, jau gana sunkiai apversdamas liežuvį nuo vyno.
    Jau žiojausi sakyti, jog tai seras Bloetas pasakęs man, ką tie žodžiai reiškia, bet pabūgau — gali būti, kad jis jau spėjo tai paneigti.
    — Aš nežinau, — atsakiau. — Aš neprisimenu nieko, kas buvo mano gyvenime anksčiau, nes miške mane užpuolę plėšikai trenkė man per galvą.
    — Kai ji prabudo pirmą kartą, šnekėjo kalba, kurios niekas negalėjo suprasti, — pareiškė ledi Imeina taip, tarsi tai būtų dar vienas mano kaltumo įrodymas, bet aš net nenutuokiau, kuo ji stengiasi mane apkaltinti ar kaip su tuo susijęs vyskupo pasiuntinys.
    — Šventasis tėve, ar po to, kai paliksite mus, jūs keliausite į Oksenfordą? — paklausė ji.
    — Taip, — atsakė jis, bet balsas išsyk nuskambėjo budriai. — Čia mes negalime užsibūti ilgiau nei kelias dienas.
    — Norėčiau, kad pasiimtumėte ją drauge ir nugabentumėte gerosioms seserims į Godstou.
    — Mes neketiname užsukti į Godstou, — atsakė vyskupo pasiuntinys, akivaizdžiai išsisukinėdamas. Nuo vienuolyno iki Oksfordo nėra nė penkių mylių. — Bet grįžęs aš paklausiu vyskupo, ar jis nėra ko nors girdėjęs apie šią moterį, ir nedelsdamas atsiųsiu žinią jums.
    — Aš manau, kad ji — vienuolė; ji moka kalbėti lotyniškai ir žino, kas turi būti kalbama per mišias, — laikėsi savo Imeina. — Norėčiau, kad nugabentumėte ją į vienuolyną — galbūt vienuolės žinos, kas ji.
    Vyskupo pasiuntinys, atrodo, susinervino dar labiau, bet neprieštaravo. Vadinasi, laiko turiu tik iki tol, kol jie susiruoš išvykti. Kelias dienas, sakė vyskupo pasiuntinys; jeigu sėkmė nuo manęs nenusigręš, galbūt tai reikš, kad jie neišvyks anksčiau Nekaltųjų kūdikių skerdynių dienos. Vis dėlto ketinu kuo greičiau paguldyti Agnesę į lovą ir mėginti dar kartą pasišnekėti su Gavynu.

22


    Kai Kivrinai pagaliau pavyko paguldyti Agnesę, jau beveik aušo. „Trijų karalių”, kaip mergytė atkakliai ir toliau juos vadino, atvykimas ją visiškai išbudino, ir ji, nors buvo akivaizdžiai pervargusi, atsisakė net klausytis apie būtinybę pailsėti, mat baiminosi, kad gali ką nors pražiopsoti.
    Ji vis vilkosi paskui Kivriną, kuri mėgino talkinti Elivysai nešti vidun maistą puotai, verkšleno esanti alkana, bet paskui, kai stalai galiausiai buvo apkrauti ir visi sėdo puotauti, išvis atsisakė valgyti.
    Kivrina neturėjo laiko ginčytis su mergyte. Patiekalų buvo devynios galybės, ir visus reikėjo atnešti per kiemą iš virtuvės: nenutrūkstamu srautu plūdo dubenys su stirniena, kiaulienos kepsniai ir galiausiai — pyragas, toks milžiniškas, kad Kivrina beveik laukė, kad, prapjovus plutelę, iš jo siūbtelės pulkas juodųjų strazdų. Šventosios Reformacijos bažnyčios kunigas tvirtino, kad tarp vidurnakčio mišių ir pagrindinių Kalėdų ryto mišių vis dar derėjo laikytis pasninko, bet čia visi, neišskiriant nė paties vyskupo pasiuntinio, kibo pilną burna kirsti keptus fazanus bei žąsis ir triušį, troškintą krokų padaže. Ir gerti. „Trys karaliai” nepailsdami vis reikalavo įpilti jiems dar vyno.
    Tiesa Jie jau dabar buvo prisivaišinę daugiau, nei valiojo pakelti. Vienuolis geidulingais žvilgsniais varstė Maisrę, dvasininkas, kuris ir atvyko jau gerokai įšilęs, dabar kone voliojosi po stalu. Vyskupo pasiuntinys gėrė už du, nuolat modamas Rozemundai nešti jam naują taurę vyno — sulig kiekviena jis skeryčiojosi vis plačiau, jo mostus darėsi vis sunkiau suprasti.
    Na ir gerai, galvojo Kivrina. Galbūt jis prisigers tiek, kad visiškai užmirš pasižadėjęs ledi Imeinai nugabenti mane į Godstou vienuolyną. Nešiodama ąsotį, ji taikėsi prisišlieti prie Gavyno — galbūt pavyks dar kartą paklausti jo, kur yra plyšys, tačiau Gavynas garsiai juokėsi, keleto sero Bloeto vyrų apsuptas, o šie, vos ją išvydę, ėmė reikalauti dar elio bei mėsos. Kai Kivrina vėl grįžo pas Agnesę, mergytė jau kietai miegojo, galvą beveik visiškai įtraukusi į movą. Kivrina atsargiai pakėlė ją ant rankų ir nunešė laiptais aukštyn, į Rozemundos buduarą.
    Viršuje virstelėjo durys.
    — Ledi Katerina! — tarpduryje stovėjo Elivysa su visu glėbiu patalų. — Kaip gerai, kad tu čia. Man labai reikia pagalbos.
    Agnesė krustelėjo.
    — Atnešk iš palėpės lininių paklodžių, — tarė Elivysa. — Bažnyčios tarnai miegos čia, šitoje lovoje, o sero Bloeto sesuo ir jos moterys — palėpėje.
    — O kur miegosiu aš? — parūpo Agnesei, kuri suskato rangytis iš Kivrinos glėbio.
    — Mes miegosime svirne, — atsakė Elivysa. — Bet tau teks palaukti, kol paruošime lovas visiems, Agnese. Dabar bėk pažaisti.
    Agnesės nereikėjo nė raginti. Ji nustraksėjo laiptais žemyn mosuodama ranka, kad varpelis tilindžiuotų kuo garsiau.
    Elivysa padavė Kivrinai patalus.
    — Šituos nešk į palėpę ir paimk šermuonėlio kailio lovatiesę iš mano vyro drožinėtos skrynios.
    — Kaip manai, kiek dienų čia viešės vyskupo pasiuntinys ir jo vyrai? — paklausė Kivrina.
    — Nežinau, — atsakė Elivysa; atrodė susirūpinusi. — Meldžiuosi, kad ne ilgiau nei dvi savaites. Kitaip pristigsime mėsos. Žiūrėk, neužmiršk gerųjų velenėlių pagalvėms atremti.
    Dvi savaitės — laiko daugiau nei pakankamai, susitikimo data bus jau seniai praėjusi. O ir neatrodė, kad atvykėliai ruoštųsi kur nors keliauti. Kai Kivrina, nešina paklodėmis, nulipo iš palėpės, vyskupo pasiuntinys jau miegojo aukštajame krėsle ir garsiai knarkė, dvasininkas buvo susikėlęs kojas ant stalo. Vienuolis užspeitė į kampą vieną iš sero Bloeto kambarinių ir čiupinėjo jos skepetą. Gavyno niekur nesimatė.
    Kivrina nunešė paklodes ir lovatiesę Elivysai ir pasisiūlė nugabenti patalus į svirną.
    — Agnesė labai pavargusi, — pasakė. — Ją reikėtų kuo greičiau paguldyti.
    Elivysa išsiblaškiusi linktelėjo, daužydama dulkes nuo vieno sunkaus velenėlio. Kivrina tekina nuskubėjo laiptais žemyn ir išpuolė į kiemą. Gavyno nebuvo nei arklidėje, nei alaus varykloje. Kivrina padelsė prie išvietės, kol iš ten išniro du rudaplaukiai vaikinai ir smalsiai sužiuro į ją, tada patraukė į svirną. Galbūt Gavynas vėl kur nors nulindo su Maisre, o gal išėjo į pievą švęsti drauge su kaimiečiais. Skleisdama šiaudus ant medinių svirno stoginės grindų, Kivrina girdėjo iš ten atsklindant juoko pliūpsnius.
    Ji užtiesė šiaudus kailiais ir dygsniuotomis antklodėmis, nulipo žemyn ir pro siaurą tarpelį tarp trobesių išlindo į atvirą plotą vildamasi, kad galbūt kur nors pavyks pastebėti Gavyną. Kaimiečiai priešais šventorių buvo susikūrę laužą ir dabar stoviniavo aplink jį šildydamiesi rankas ir gurkšnodami iš didelių ragų. Laužo šviesoje Kivrina įžiūrėjo įraudusius Maisrės tėvo ir prievaizdo veidus, bet Gavyno — ne.
    Nebuvo jo ir dvaro kieme. Tik Rozemundą stovėjo prie vartų, susisupusi į apsiaustą.
    — Ką tu čia veiki šitokiame šaltyje? — paklausė Kivrina.
    — Laukiu savo tėvo, — atsakė Rozemundą. — Gavynas sako, kad jis tikrai turėtų atvykti, dar net neišaušus.
    — Matei Gavyną?
    — Taip. Jis arklidėje.
    Kivrina neramiai dirstelėjo tenlink.
    — Pernelyg šalta stoviniuoti lauke. Privalai eiti į vidų. Pasakysiu Gavynui, kad tučtuojau praneštų tau, kai tik tavo tėvas atvyks.
    — Ne, aš palauksiu čia, — laikėsi savo Rozemundą. — Jis prižadėjo, kad Kalėdoms būtinai atvyks pas mus. — Jos balsas vos vos virpėjo.
    Kivrina kilstelėjo žibintą. Rozemundą neverkė, bet jos skruostai buvo įraudę. Kažin, ką dabar padarė seras Bloetas, kad ji nuo jo slapstosi? O gal ją išgąsdino girtas vienuolis arba dvasininkas?
    Kivrina paėmė mergaitę už rankos.
    — Gali palaukti ir virtuvėje, ten bent šilta, — pasakė.
    Rozemundą linktelėjo.
    — Tėtis prižadėjo, kad būtinai atvyks.
    Ir kas tada? — pagalvojo Kivrina. Ką atvykęs jis galės padaryti? Išprašys bažnyčios atstovus? Atšauks Rozemundos sužieduotuves su seru Bloetu? „Tėtis nė už ką niekam neleis manęs skriausti”, — andai sakė Rozemundą Kivrinai, bet kažin, ar jis dar gali išardyti sužieduotuves, kai jau viskas sutarta dėl vestuvių, be to, vargu bau jis gali leisti sau pyktis su seru Bloetu, kuris turi „daugybę galingų draugų”.
    Kivrina nusivedė Rozemundą į virtuvę ir paliepė Maisrei pakaitinti jai puodelį vyno.
    — Einu, pasakysiu Gavynui, kad tučtuojau ateitų tavęs pakviesti, kai tik tavo tėvas atvyks, — pasakė ji ir išskubėjo į arklidę, bet Gavyno nerado nei ten, nei alaus varykloje.
    Kivrina nuėjo atgal į namą svarstydama, ar tik Imeina nebus išsiuntusi Gavyno su dar balažin kokia užduotimi. Tačiau Imeina sėdėjo greta vyskupo pasiuntinio, kuris akivaizdžiai visiškai nesidžiaugė pažadintas, ir kažką primygtinai jam kalbėjo. Gavynas jau buvo įsitaisęs prie ugniavietės, apsuptas sero Bloeto vyrų, įskaitant ir tuodu rudaplaukius, su kuriais, išeinančiais iš išvietės, susidūrė Kivrina. Netoliese murksojo ir pats seras Bloetas, o greta — jo brolienė ir Elivysa.
    Kivrina susmuko ant elgetų suolelio prie pertvaros. Dabar neverta net tikėtis, kad pavyks vogčiomis prisiartinti prie Gavyno, tad apie galimybę klausinėti, kur yra plyšys, nėra ko nė svajoti.
    — Atiduokite jį man! — suspigo Agnesė. Drauge su kitais vaikais ji grūdosi prie laiptų į buduarą; berniūkščiai, pastvėrę Juočkį, perdavinėjo jį vienas kitam, glamonėdami, tapšnodami, žaisdami su jo ausimis. Atrodo, nutaikiusi progą, kol Kivrina buvo išėjusi į svirną, Agnesė bus sulaksčiusi į arklidę atsinešti šunyčio.
    — Tai mano šuo! — šaukė Agnesė, stengdamasi pagriebti Juočkį. Tačiau berniūkštis išsisuko nuo jos rankų. — Atiduokite!
    Kivrina atsistojo.
    — Kartą, jodamas mišku, aptikau mergelę, — pradėjo garsiai pasakoti Gavynas. — Ją užpuolė plėšikai ir skaudžiai sužeidė, jos galva buvo prakirsta ir smarkiai bėgo kraujas.
    Kivrina sudvejojo, žvilgtelėjo į Agnesę, kuri kumštukais trankė berniūkščio ranką, tada vėl atsisėdo.
    — „Gražioji mergele, — paklausiau jos, — kas šitaip tau padarė?”
    — pasakojo Gavynas, — bet dėl baisios žaizdos ji negalėjo kalbėti.
    Agnesė sugebėjo išplėšti iš berniūkščių saVo šunytį ir dabar spaudė prie krūtinės. Kivrina jautė privalanti tučtuojau eiti gelbėti nelaimingo gyvulėlio, bet liko sėdėti kur sėdėjusi, pasislinko tik tiek, kad galėtų matyti pro sero Bloeto brolienės įspūdingo galvos apdangalo kraštą. Papasakok jiems, kur mane suradai, tylomis įkalbinėjo ji Gavyną. Pasakyk, kurioje vietoje miškuose.
    — „Aš — tavo ištikimas tarnas, tik paliepk, ir leisiuos vytis tų žiaurių plėšikų, — pasakiau jai, — bet baiminuosi palikti tave tokios sunkios būklės”, — porino Gavynas, dirsčiodamas Elivysos pusėn. — Bet ji atsipeikėjo ir pati ėmė melsti, kad skubinčiausi ieškoti tų, kurie šitaip ją nuskriaudė.
    Elivysa atsistojo ir priėjo prie durų. Nerimastingai patrypčiojo ten valandėlę, paskui grįžo ir vėl atsisėdo.
    — Ne!!! — suklykė Agnesė. Vienas raudonplaukių sero Bloeto sūnėnų buvo pastvėręs Juočkį ir dabar laikė viena ranka, iškėlęs virš galvos. Jei Kivrina nesuskubsianti šunyčio išgelbėti, jie mirtinai jį užmaigy s, be to, nebebuvo jokios prasmės toliau klausytis istorijos apie Mergelės Išgelbėjimą Miškuose, mat pasakojimas buvo skirtas anaiptol ne tam, kad visi sužinotų, kas įvyko, o tik siekiant padaryti įspūdį Elivysai. Kivrina nuskubėjo prie vaikų.
    — Plėšikai buvo nujoję visai neseniai, — porino Gavynas. — Aš visai nesunkiai radau jų pėdsaką ir leidausi juo, vis paragindamas žirgą.
    Sero Bloeto sūnėnas laikė iškėlęs šunytį už priekinių letenų; vargšas padarėlis gailiai cypavo.
    — Kivrina! — suspigo Agnesė, vos ją išvydusi, ir metėsi jai į glėbį. Sero Bloeto sūnėnas tučtuojau atidavė Juočkį Kivrinai ir pasitraukė, kiti vaikai iškriko į visas puses.
    — Tu išgelbėjai Juočkį! — sušuko Agnesė, tiesdama į jį rankas.
    Kivrina papurtė galvą.
    — Metas į lovą, — ištarė.
    — Aš nepavargusi! — suinkštė Agnesė taip, kad vargu ar ja kas būtų patikėjęs. Mergytė pasitrynė akis.
    — Užtat Juočkis pavargęs, — atsakė Kivrina ir atsitūpė prie mergytės. — O jis nesutiks migti tol, kol tu neatsigulsi šalia jo.
    Atrodė, kad šitoks argumentas ją sudomino. Kivrina nelaukė, kol mergytė suras jame kokią kliautį: tarsi kūdikį įdavė jai į glėbį Juočkį ir apglėbė juos abu.
    — Juočkis norėtų, kad pasektum jam pasaką, — pridūrė ji, sukdama prie durų.
    — Netrukus atsidūriau nepažįstamoje vietoje, — porino Gavynas. — Pačioje miško glūdumoje.
    Kivrina išsivedė savo globotinius laukan, nusivedė per kiemą į svirną.
    — Juočkiui patinka pasakos apie kates, — pareiškė Agnesė, švelniai sūpuodama šunytį glėbyje.
    — Tai ir paseksi jam pasaką apie katę, — pasakė Kivrina. Ji perėmė šunytį, kad Agnesė galėtų laisvomis rankomis užsiropšti kopėčiomis į stoginę. Sumaigytas, numyluotas Juočkis jau miegojo. Kivrina paguldė jį į šiaudus greta pakloto guolio.
    — Kartą gyveno išdykusi katė, — pradėjo pasakoti Agnesė. — Aš visai nemiegosiu. Tik pagulėsiu greta Juočkio, taigi, nusirengti man nereikia.
    — Nereikia, — sutiko Kivrina, užklodama ir Agnesę, ir Juočkį sunkiu kailiu. Svirne buvo pernelyg šalta, kad nusirenginėtum.
    — Juočkis mielai panešios mano varpelį, — pareiškė Agnesė, mėgindama užnerti kaspinėlį šunyčiui ant kaklo.
    — Ne, varpelio jis nenori, — užginčijo Kivrina ir atėmė jį iš mergytės, tada užklojo juos dar vienu kailiu. Pati įsirangę į guolį greta Agnesės. Ši kaipmat prisispaudė prie jos.
    — Kartą gyveno išdykusi katė, — vėl pradėjo pasakoti Agnesė ir nusižiovavo. — Tėtis draudėjai eiti į mišką, bet ji nepaklausė. — Ji iš paskutinių jų grūmėsi su miegu, trindama akis ir kurdama išdykusios katės nuotykius, bet tamsa ir šiluma po storais kailiais greitai ją įveikė.
    Kivrina dar kiek pagulėjo nekrustelėdama, laukdama, kol Agnesės kvėpavimas taps gilus ir lygus, tada švelniai išlaisvino Juočkį iš jos glėbio ir paguldė į šieną.
    Agnesė susiraukė per miegus ir siektelėjo šunyčio, tad Kivrina pati ją apkabino. Žinojo: reikėtų tučtuojau keltis ir traukti ieškoti Gavyno. Iki susitikimo liko mažiau nei savaitė.
    Agnesė krustelėjo ir prisispaudė prie jos dar labiau, jos plaukai pakuteno Kivrinai skruostą.
    Tik kaip aš paliksiu tave? — pagalvojo Kivrina. Ir Rozemundą? Ir tėvą Rošą? Ir pati užsnūdo.
    Kai prabudo, buvo jau beveik visai išaušę; Kivrina net nepajuto, kada atėjusi Rozemundą susirangė guolyje šalia Agnesės. Ji paliko miegančias mergaites, nutykino kopėčiomis žemyn ir nuskubėjo per kieme telkšančią brėkšmos pilkumą, baimindamasi, kad galėjo pražiopsoti mišioms kviečiantį varpą. Tačiau Gavynas vis dar nebuvo pasitraukęs nuo ugniavietės, o vyskupo pasiuntinys tebesėdėjo aukštajame krėsle, klausydamasis ledi Imeinos šnekų.
    Vienuolis irgi tebesėdėjo kampe, viena ranka apglėbęs Maisrę, tik dvasininko niekur nebuvo matyti. Tikriausiai jis visiškai nuknebo, ir kas nors susizgribo paguldyti jį į lovą.
    Vaikai turbūt irgi buvojau suguldyti, kai kurios moterys, matyt, jau užlipo į palėpę ilsėtis. Kivrina nebematė nei sero Bloeto sesers, nei brolienės iš Dorseto.
    — „Stok, vagie!” — surikau aš, — vis dar porino Gavynas. — „Stok ir susiremkime garbingame mūšyje!”
    Kivrina taip ir liko nesupratusi, ar čia vis dar tęsiasi Mergelės Išgelbėjimo istorija, ar pereita prie kurio nors iš sero Lanseloto nuotykių. To jau neįmanoma buvo įspėti, o jei Gavyno tikslas buvo padaryti įspūdį Elivysai, jis jau tuščiai aušino bumą. Elivysos menėje nebebuvo. O ir likusieji Gavyno klausytojai neatrodė itin atidūs. Du iš jų žaidė kažkokį padriką žaidimą kauliukais, mėtydami juos tarp savęs ant suolo, o seras Bloetas saldžiai šnarpštė, smakru įsirėmęs į masyvią krūtinę.
    Kivrina net neabejojo, kad užmigusi vis tik nepraleido progos pasikalbėti su Gavynu; sprendžiant iš susiklosčiusios situacijos, tokia proga artimiausiu metu išvis kažin ar pasitaikys. Ji galėjo ramiausiai pasilikti svirno stoginėje su Agnese. Taigi, progą teks kaip nors susikurti pačiai — nutykoti Gavyną, kai jis eis į išvietę, arba prisigretinti pakeliui į bažnyčią ir sukuždėti: „Lauksiu tavęs arklidėje po mišių”.
    Neatrodė, kad bažnytininkai artimiausiu metu galėtų kur nors išvykti, nebent pasibaigtų vyno atsargos; vis dėlto palikti viską paskutinei akimirkai būtų pernelyg rizikinga. Ar maža kas, vyrai, žiūrėk, dar susiruoš rytoj į medžioklę, o gal pasikeis oras, be to, nesvarbu, ar vyskupo pasiuntinys su savo palydovais susiruoš išvykti ar ne, iki paskirtojo susitikimo liko vos penkios dienos. Ne, keturios. Juk jau Kalėdos.
    — Jis užsimojo galingam kirčiui, — pasakojo Gavynas; jis net atsistojo, rodydamas, kaip viskas buvo, — ir jeigu jam būtų pavykę smogti taip nuožmiai, kaip ketino, galvą man būtų perskėlęs pusiau.
    — Ledi Katerina! — pašaukė Imeina. Ji buvo jau atsistojusi ir mojo Kivrinai prieiti. Vyskupo pasiuntinys susidomėjęs dėbčiojo į ją, ir jos širdis neramiai suspurdėjo: galaižin kokią pragaištį tuodu galėjo sumanyti. Tačiau Kivrinai nespėjus nė poros žingsnių žengti, Imeina prisiartino pati, nešina ryšuliu, suvyniotu į audeklo atraižą.
    — Norėčiau, kad nuneštum jas tėvui Rošui — mišioms, — pasakė ji atidengdama audeklo kraštą, kad Kivrina pamatytų, jog ryšulyje — vaškinės žvakės. — Ir pasakyk jam: tegul pastato jas ant altoriaus, ir tegul atpranta nugnybti žvakės liepsną, nes nuo to sutrūkinėja dagtis. Ir dar, tegul paruošia bažnyčią, kad vyskupo pasiuntinys galėtų deramai laikyti Kalėdų mišias. Noriu, kad bažnyčia per Kalėdas atrodytų kaip Viešpaties namai, o ne kokia kiaulidė. Ir pasakyk, kad apsivilktų švarią sutaną.
    Vadinasi, vis dėlto išsireikalavai padorias mišias, galvojo Kivrina, skubėdama per kiemą į praėjimą tarp trobesių. Ir sutarei atsikratyti manęs. Dabar tau liko tik atsikratyti tėvo Rošo: reikės dar įtikinti vyskupo pasiuntinį atimti jam šventinimus arba išgabenti jį į Bisesterio vienuolyną.
    Lankoje nesimatė nė gyvos dvasios. Baigiantis degti laužas dar blausiai švytėjo praskydusioje prietemoje, o aplink jį ištirpusio sniego balutes jau vėl aptraukė ledo luobelė. Kaimiečiai tikriausiai išsiskirstė numigti; Kivrinai šovė į galvą, kad tėvas Rošas galbūt irgi nuėjo ilsėtis, tačiau iš jo bakūžės nerūko nė menkiausias dūmelis, o į Kivrinos beldimą niekas neatsakė. Ji nužingsniavo takučiu ir pro šonines duris įėjo į bažnyčią. Čia vis dar tvyrojo tamsa, buvo gerokai šalčiau nei vidurnaktį.
    — Tėve Rošai, — tyliai šūktelėjo Kivrina, apgraibomis sliūkindama šventosios Kotrynos statulos link.
    Jis neatsakė, bet Kivrina išgirdo tykiai murmantį jo balsą. Tėvas Rošas klūpojo priešais altorių, už pertvaros su Nukryžiuotuoju.
    — Rodyk kelią tiems, kuriems šią naktį teko toli keliauti, leisk jiems saugiai sugrįžti namo, sergėk nuo pavojų ir ligų kelyje, — kalbėjo jis, ir prislopintas jo balsas priminė Kivrinai tą vakarą, kai ji, mirtimi vaduodamasi, gulėjo lovoje ir girdėjo tą patį balsą, sklindantį per liepsnas — ramų ir guodžiantį. Ir dar jis priminėjai poną Danvortį. Ji nebebandė šaukti kunigo, liko stovėti kur stovėjusi, atsišliejusi į ledinę statulą, klausydamasi tamsoje skambančio balso.
    — Seras Bloetas su šeima ir su visais tarnais atvyko iš Koursio į mišias, — kalbėjo jis. — Ir laisvasis žmogus Teodulfas iš Henefeldo. Vakar vakare liovėsi snigti, šventąją Kristaus gimimo naktį dangus išsigiedrijo. — Taip jis ir kalbėjo — ramiai, dalykiškai, visai kaip pati Kivrina, besimeldžianti į įrašymo prietaisėlį. Tėvas Rošas vardijo dalyvavusiuosius mišiose, pranešė, koks buvo oras.
    Pro langus pradėjo smelktis ryto šviesa, ir Kivrina per pinučių užtvarą jau įžiūrėjo tėvą Rošą — jo sučiurusią sutaną purvina apačia, jo šiurkštų veidą, kuris atrodė toks nuožmus, palyginus su aristokratiškuoju vyskupo pasiuntiniu, su liesu dvasininko veidu…
    — Šią palaimintą naktį, kai baigėsi mišios, atvyko vyskupo žinianešys, o drauge su juo — ir du dvasininkai, visi trys — didžiai mokyti, didžiai dorybingi Viešpaties tarnai, — meldėsi Rošas.
    Lai tavęs neapgauna aukso žvilgesys ir prašmatnus apdaras, galvojo Kivrina. Tu vertas dešimties tokių kaip jie. „Vyskupo pasiuntinys aukos šventąsias Kalėdines mišias”, — džiūgavo Imeina — atrodė, jai nė motais, kad jis nei laikėsi pasninko, nei varginosi pats eiti į bažnyčią pasiruošti mišioms. Tu vertas penkiasdešimties tokių, kaip jis, galvojo Kivrina. Šimto.
    — Iš Oksfordo atėjo žinia, kad žmonės ten smarkiai serga. Kumetis Tordas jau sveiksta, bet aš liepiau jam nesikelti ir neiti tokio kelio į mišias. Uktreda irgi nebuvo mišiose, ji pernelyg silpna. Nunešiau jai sriubos, bet ji nevalgė. Valtefas po šokių susmuko vemdamas — išgėrė per daug alaus. Gyta nusidegino ranką, kai bandė ištraukti pagalį iš laužo. Aš nieko nebijosiu, nors ateitų paskutinioji diena, Tavo rūstybės ir paskutiniojo teismo diena, nes Tu siunti mums tiek daug pagalbos.
    Tu siunti mums tiek daug pagalbos. Bet jei ji dar ilgai šitaip stovės ir klausysis, pagalbos tėvui Rošui nebesulaukti. Saulė jau buvo patekėjusi, pro langus sklindančioje rausvoje ir auksinėje šviesoje Kivrina įžiūrėjo, kokios apvarvėjusios lajumi žvakidės, kokie pajuodę jų pagrindai. Ant audeklo, kurio buvo užtiestas altorius, ryškėjo didžiulė vaško dėmė. Rūstybės ir paskutiniojo teismo diena — bus pataikyta kaip pirštu į akį, jeigu bažnyčia tebeatrodys taip pat, kai į mišias ateis ledi Imeina.
    — Tėve Rošai, — tarstelėjo Kivrina.
    Rošas akimoju atsigręžė ir bandė pašokti, bet kojos, reikia manyti, buvo nutirpusios nuo šalčio ir ilgo klūpojimo. Atrodė, kad savo pasirodymu ji jį sutrikdė, netgi išgąsdino.
    — Čia aš, Katerina, — skubiai pasisakė Kivrina ir žengė artyn, į sklindantį pro langą šviesos pluoštą, kad Rošas ją pamatytų.
    Jis persižegnojo, regis, vis dar nusigandęs, o Kivrinai net šovė į galvą mintis, kad melsdamasis jis buvo prisnūdęs ir dabar, ko gero, dar ne visiškai atsitokėjęs.
    — Mane atsiuntė ledi Imeina, liepė atnešti žvakių, — tęsė Kivrina, apeidama vytelių pertvarą. — Privalau pasakyti tau, kad šias žvakes ji pageidavo sustatyti abipus altoriaus, sidabriniuose kandeliabruose. Ir dar ji liepė pasakyti… — Kivrina nutilo — jai buvo gėda perdavinėti šitokius Imeinos įsakymus. — Atėjau padėti tau paruošti bažnyčips mišioms. Ką galėčiau nuveikti? Gal nori, kad nušveisčiau žvakides? — Ji ištiesė jam žvakių ryšulį.
    Jis nei paėmė žvakes, nei ką atsakė; Kivrina net pabūgo, ar, šitaip stengdamasi apsaugoti jį nuo Imeinos rūstybės, nebus sulaužiusi kokios nors taisyklės. Moterims nebuvo leidžiama liesti mišioms naudojamų daiktų ar šventųjų indų. Tad gal joms negalima čiupinėti ir žvakidžių?
    — Ar man nevalia tau padėti? — paklausė ji. — Gal neturėjau teisės įžengti į presbiteriją?
    Rošas, regis, staiga atitoko.
    — Nėra tokios vietos, kur Dievo tarnaitė negalėtų įžengti, — atsakė jis. Paėmė iš Kivrinos žvakes, padėjo ant altoriaus. — Bet tokiai kaip tu nedera šitokie prasti darbai.
    — Juk tai darbas Dievui, — gyvai atsakė ji. Ir kibo nurinkinėti pusiau sutirpusias žvakes nuo didžiulio kandeliabro. — Mums reikės smėlio, — pridūrė. — Ir peilio vaškui nukrapštyti.
    Rošas tučtuojau išėjo atnešti vis to, koji prašė. Pasinaudojusi proga, kol jo nebuvo, Kivrina paskubomis nurinko žvakes, sustatytas ant pertvaros viršaus, ir pakeitė jas lajinėmis.
    Rošas grįžo nešinas sauja smėlio, keliais purvinais skudurais ir šiokia tokia geležte, turinčia atstoti peilį. Tačiau vašką ji grandė kuo puikiausiai, tad Kivrina pirmiausiai kibo į dėmę, privarvėjusią ant altoriaus užtiesalo; ji nerimavo, kad jie gali pritrūkti laiko. Nors toli gražu neatrodė, kad vyskupo pasiuntinys labai skubintųsi ropštis iš aukštojo krėslo ir ruoštis mišioms, vis dėlto negalėjai įspėti, kiek jis dar atsilaikys prieš Imeiną.
    O aš — aš irgi visiškai nebeturiu laiko, galvojo Kivrina, imdamasi žvakidžių. Nors ir bandė save tikinti, kad laiko dar liko į valias, bet juk ištisą naktį persekiojo Gavyną — ir kas iš to? Nepavyko net prisiartinti priėjo. O rytoj jis gali patraukti į medžioklę ar į žygį gelbėti mergelių, o gal vyskupo pasiuntinys ir jo palyda išmauks visą vyną ir tada patrauks ieškoti daugiau, drauge išsitempdami ir Gavyną.
    „Nėra tokios vietos, kur Dievo tarnaitė negalėtų įžengti”, — sakė tėvas Rošas. Išskyrus vieną — plyšį, — pagalvojo ji. Galiu eiti visur — tik ne grįžti namo.
    Šlapiu smėliu ji įnirtingai trynė žvakidės įrantose sustingusį vašką; gabalėlis jo atlūžo ir rėžėsi į žvakę, kurią grandė tėvas Rošas.
    — Atleisk, — ištarė Kivrina. — Ledi Imeina… — ir užsikirto.
    Ne, nėra jokios prasmės sakyti jam, kad ją ketinama išsiųsti.
    Jei jis pamėgintų įsikišti ir perkalbėti ledi Imeiną, būtų tik dar blogiau, o Kivrinai visiškai nesinorėjo, kad ir jį patį išgrūstų į Osnį dėl to, kad bandė jai padėti.
    Jis laukė, kad ji užbaigtų sakinį.
    — Ledi Imeina liepė tau pasakyti, kad Kalėdines mišias aukos vyskupo pasiuntinys, — skubiai sumetė ji.
    — Tikra palaima išgirsti tokią šventenybę per patį Jėzaus Kristaus gimtadienį, — atsakė jis, statydamas į vietą nublizgintą taurę.
    Jėzaus Kristaus gimimo diena. Kivrina pabandė įsivaizduoti Šventosios Mergelės Marijos bažnyčią — tokią, kaip ji turėtų atrodyti šį rytą, kupina muzikos ir šilumos, su lazerinėmis žvakėmis, degančiomis nerūdijančio plieno žvakidėse, tačiau visa tai atrodė kaip koks vaizduotės tvarinys, blausus ir netikras.
    Kivrina sustatė žvakides abiejuose altoriaus galuose. Įvairiaspalvėje pro langus žyrančioje šviesoje jos duksliai žėrėjo. Kivrina įstatė tris Imeinos duotąsias žvakes, kairiąją stumtelėjo kiek arčiau altoriaus, kad visos stovėtų vienoje eilėje.
    Tik štai su Rošo sutana ničnieko nebuvo galima padaryti — ją, ką puikiausiai žinojo ir Imeina, Rošas teturėjo tik vieną. Rankovė buvo apkibusi šlapiu smėliu — Kivrina nubraukė jį delnu.
    — Privalau eiti — metas žadinti Agnesę ir Rozemundą į mišias, — pasakė ji, ranka nubraukdama šapus nuo jo sutanos priekio. Ir staiga beveik nė pati nepajuto, kaip pridūrė: — Ledi Imeina paprašė vyskupo pasiuntinio nugabenti mane į Godstou vienuolyną.
    — Viešpats tave atsiuntė čionai tam, kad mums padėtum, — atsakė tėvas Rošas. — Ir Jis neleis tavęs iš mūsų atimti.
    Kad taip galėčiau tuo patikėti, galvojo Kivrina, per pievą žingsniuodama atgal. Niekur vis dar nesimatė jokių gyvybės požymių, nors nuo poros stogų jau vijosi dūmų sruogelė, o karvė jau buvo išginta į lauką. Ji pešiojo sudžiūvusios žolės kuokštus prie pat užgesusio laužo — ten, kur kaitra nutirpino sniegą. Galbūt visi dar miega — galėčiau pasižadinti Gavyną ir paklausti, kur yra plyšys… Vos ji spėjo taip pagalvoti, išvydo ateinančias Rozemundą ir Agnesę. Abi atrodė apverktinai. Žolės žalumo Rozemundos aksominė suknelė buvo visa apkibusi šiaudais, sudulkėjusi; Agnesei šiaudų buvo prisivėlę į plaukus. Vos išvydusi Kivriną, mergytė ištrūko iš sesers ir tekina atskubėjo artyn.
    — Jūs turėtumėte dar miegoti, — pasakė Kivrina, nupurtydama šiaudus nuo raudonojo jos apsiausto.
    — Atjojo kažkokie vyrai, — pranešė Agnesė. — Jie mus ir pažadino.
    Kivrina klausiamai dirstelėjo į Rozemundą.
    — Bene atvyko tavo tėvas?
    — Ne, — atsakė ši. — Aš nežinau, kas jie. Bet manau, kad tikriausiai — vyskupo pasiuntinio tarnai.
    Taip ir buvo. Ketvertas vienuolių, tiesa, ne tokio aukšto rango ir nepriklausančių cisterionų ordinui. Jie atsivedė du nešulinius asilus. Matyt, buvo atsilikę nuo šeimininko ir tik dabar pasivijo. Kivrinai ir mergaitėms bežiūrint, jie ėmėsi kraustyti nešulius: nugriozdino dvi dideles dėžes, kelis kelioninius maišus ir įspūdingo dydžio vynmaišį.
    — Atrodo, jie ketina užsibūti ilgai, — pareiškė Agnesė.
    — Taip, — atsakė Kivrina. Viešpats tave atsiuntė čionai tam, kad mums padėtum, ir Jis neleis tavęs iš mūsų atimti. — Eime, — linksmai ištarė ji. — Aš tave sušukuosiu.
    Ji nusivedė Agnesę vidun ir kaip įmanydama ją apšvarino. Trumpo snūstelėjimo mergytei aiškiai nepakako — ji tebebuvo suirzusi ir nė už ką nenorėjo stovėti ramiai, kol Kivrina ją sušukuos. Kivrina užtruko iki pat mišių, kol išrankiojo išjos plaukų visus šiaudus ir išpainiojo visus kaltūnus, o paskui Agnesė niurzgė visą kelią iki pat bažnyčios.
    Vyskupo pasiuntinio krepšiuose akivaizdžiai būta ne tik vyno, bet ir apdarų. Dabar pasiuntinys vilkėjo akinančiai baltą apeiginį drabužį, o ant jo — juodą aksominį arnotą. Vienuolis žaižaravo gausybe auksu siuvinėtų klosčių. Dvasininko niekur nebuvo matyti — kaip ir tėvo Rošo; pastarąjį, matyt, pasirūpinta išprašyti dėl purvino jo apdaro. Kivrina žvilgsniu naršė bažnyčios pasienius vildamasi, kad jam leista bent akį užmesti į visas tas šventenybes, bet taip ir nepastebėjo tėvo Rošo net tarp kaimiečių.
    Šie irgi atrodė ne kažin kaip, be to, daugelį akivaizdžiai kamavo sunkios pagirios. Taip pat, kaip ir vyskupo pasiuntinį. Jis be jokios intonacijos bėrė ritualinius žodžius, ir dar tokia tartimi, kad Kivrina beveik nieko nesuprato. Į tėvo Rošo lotynų kalbą tai buvo net nepanašu. Neką tepriminė ir tą lotynų kalbą, kurios ją mokė Latimeras ir Šventosios Reformacijos kunigas. Balses jis tarė kažkaip keistai, o „c„ žodyje excelsis skambėjo beveik kaip „z”. Ji nejučia susimąstė apie Latimerą, kalte kalusį jai į galvą, esą „tikrojoje lotynų kalboje44 balsiai labai ištęsiami, ir Šventosios Reformacijos kunigą, primygtinai tvirtinusį, kad „c„ reikia tarti beveik kaip „š”.
    O juk aš girdėjau tą tikrąją lotynų kalbą, galvojo ji. „Aš tavęs nepaliksiu”, — sakė jis. Ir dar: „Nesibaimink”. Ir aš kuo puikiausiai jį supratau.
    Mišioms įsibėgėjus, vyskupo pasiuntinys ėmė giedoti vis greičiau, tarsi skubintųsi kuo greičiau viską užbaigti. Ledi Imeina, regis, nieko nepastebėjo. Ji kiūtojo rami ir patenkinta savimi, apgaubta palaimingo žinojimo, kad viską padarė teisingai, pritariamai linksėdama klausėsi ir pamokslo, kuriame pasiuntinys, regis, porino apie būtinybę atsižadėti žemiškųjų pagundų.
    Vis dėlto, kai po mišių visi jau plūdo laukan, ledi Imeina sustojo prie bažnyčios durų ir susiraukusi dėbtelėjo į varpinę. Na, kas dabar? — pagalvojo Kivrina. Pastebėjo dulkelę, priskretusią ant varpo?
    — Ar matei, kaip atrodė bažnyčia, ledi Yvolda? — piktai karksėjo Imeina sero Bloeto seseriai, perrėkdama netgi varpo gausmą. — Jis net nesiteikė pastatyti žvakių presbiterijos languose! Tik mažyčius žibintuvėlius, kokius naudoja valstiečiai! — Ji nepajudėjo iš vietos. — Nieko nebus, teks pasilikti ir pasišnekėti su juo apie tai. Padaryk tu man šitokią gėdą mūsų namams vyskupo pasiuntinio akivaizdoje!
    Ji nudrožė varpinės link, teisuolišku įniršiu tvieskiančiu veidu. O jeigu jis būtų pastatęs žvakes presbiterijos languose, dingtelėjo Kivrinai, tuomet būtų paaiškėję, kad žvakės ne tos arba pastatytos ne ten, kur reikia. O gal jis būtų neteisingai jas užpūtęs. Jai dingtelėjo, kad reikėtų nubėgti ir perspėti tėvą Rošą, bet Imeina jau artėjo prie varpinės, o Agnesė nekantriai timpčiojo Kivriną už rankos.
    — Aš pavargusi, — skundėsi ji. — Noriu miego.
    Kivrina nusivedė Agnesę į svirną, išlaviravusi tarp kaimiečių, kurie jau ruošėsi linksmybių tęsiniui. Vėl liepsnojo šviežiomis malkomis pakūrentas laužas, o kelios jaunos moterys, susikibusios už rankų, šoko aplink jį. Agnesė neprieštaraudama užlipo į stoginę ir tuojau pat atsigulė, bet, Kivrinai nespėjus nueiti net iki namo, vėl pakilo ir pasivijo ją vidur kiemo.
    — Agnese, — Kivrina prašneko griežtai, rankomis įsisprendusi į šonus. — Kodėl atsikėlei? Juk pati sakei, kad nori miego.
    — Juočkis susirgo.
    — Susirgo? — nustebo Kivrina. — Kas jam nutiko?
    — Jis susirgo, — pakartojo Agnesė. Pastvėrusi Kivriną už rankos, nusivedė ją atgal į svirno stoginę. Juočkis gulėjo šiauduose — juodas, nekrutantis kamuoliukas.
    — Paruoši jam kompresą? — paklausė Agnesė.
    Kivrina paėmė šunytį į rankas, bet tuoj pat atsargiai paguldė atgal. Jis buvojau sustingęs.
    — Ak, Agnese. Bijau, kad jis numirė.
    Agnesė atsitūpė ir susidomėjusi įsižiūrėjo į juodą gumulą.
    — Senelės kapelionas irgi numirė, — pasakė ji. — Ar Juočkiui buvo karštinė?
    Juočkis buvo pernelyg numaigytas, pagalvojo Kivrina. Juk ėjo iš rankų į rankas, buvo maigomas, glebėsčiuojamas, mindomas, kone uždusintas. Pernelyg karšta meilė, štai kas jį pribaigė. Gal dėl to, kad Kalėdos, Agnesė net neatrodė pernelyg susikrimtusi.
    — Juk mes jį palaidosime, tiesa? — paklausė ji, atsargiai paliesdama Juočkio ausį.
    Ne, pagalvojo Kivrina. Viduramžiais niekas nelaidodavo šunyčių batų dėžutėse. Tų laikų žmonės kritusius gyvulius paprasčiausiai nukišdavo kur į šabakštyną ar įmesdavo į upę.
    — Palaidosime Juočkį miške, — pažadėjo Kivrina, nors net nenutuokė, kaip reikės iškasti duobę įšalusioje žemėje. — Po medžiu.
    Agnesė dabar jau nusiminė.
    — Tėvas Rošas privalo palaidoti jį šventoriuje, — pareiškė ji.
    Tėvas Rošas, be abejo, patenkintų kone bet kokį Agnesės
    įgeidį, tačiau Kivrinai netilpo galvoj, kad jis sutiktų krikščioniškai laidoti šunį. Idėja, kad augintiniai taip pat gali turėti sielas, išpopuliarės tik devynioliktame amžiuje, bet netgi karalienės Viktorijos laikais niekam nešaudavo į galvą reikalauti surengti krikščioniškas laidotuves šunims ar katėms.
    — Maldą už mirusį sukalbėsiu aš, — pasakė Kivrina.
    — Tėvas Rošas turės palaidoti jį šventoriuje, — neatlyžo Agnesė, jos kakta jau ėmė raukšlėtis. — O paskui — paskambinti varpu.
    — Laidoti jį galėsime tik po Kalėdų, — paskubomis sumetė Kivrina. — O po Kalėdų aš paklausiu tėvo Rošo, ką daryti.
    Kažin, o ką daryti su dvėsena dabar? — dingtelėjo jai. Juk nepaliksi čia, kur nakvoja mergaitės.
    — Eime, nunešime Juočkį žemyn, — pasiūlė. Tada pakėlė šunytį, stengdamasi nesusiraukti, ir nunešė jį kopėčiomis žemyn.
    Kivrina apsidairė kokios nors dėžutės ar maišo, kur galėtų įkišti Juočkį, bet ničnieko tinkamo nesimatė. Galiausiai tiesiog paguldė kamputyje po dalgiu ir paprašė Agnesės atnešti glėbelį šieno jam užkloti.
    Agnesė užvertė šunyčio maitą šienu.
    — Jei tėvas Rošas nepaskambins Juočkiui varpu, Juočkis nepateks į dangų, — pasakė mergytė ir pagaliau apsipylė ašaromis.
    Kivrina sugaišo ištisą pusvalandį, kol šiaip taip ją numaldė. Sūpavo mergytę glėbyje, šluostė ašarų takeliais išvagotą veidelį ir ramino: tššš… tššš…
    Iš kiemo atsklido triukšmas. Nejaugi Kalėdų linksmybės persikėlė į dvaro kiemą? — pagalvojo Kivrina. O gal tai vyrai ruošėsi į medžioklę. Ji girdėjo žvingaujant arklius.
    — Eime, pažiūrėsime, kas dedasi ten, kieme, — pasiūlė Kivrina.
    — Galbūt atvyko tavo tėvas.
    Agnesė atsisėdo, nusišluostė nosį.
    — Pasakysiu jam apie Juočkį, — pareiškė iš nusirangė nuo Kivrinos kelių.
    Jos išėjo į lauką. Kieme bruzdėjo daugybė žmonių ir arklių.
    — Ką jie čia veikia? — paklausė Agnesė.
    — Nežinau, — atsakė Kivrina, nors buvo visiškai akivaizdu, ką jie veikia. Kobas vedė iš arklidės baltąjį vyskupo pasiuntinio ristūną, o tarnai vilko laukan tuos pačius maišus ir dėžes, kuriuos dar šįryt sunešė vidun. Ledi Elivysa stovėjo tarpduryje, nerimastingai žvalgydamasi į kiemą.
    — Ar jie išvyksta? — paklausė Agnesė.
    — Ne, — atsakė Kivrina. Ne. Jie neišvyksta. Šito negali būti. Aš taip ir nežinau, kur yra plyšys.
    Laukan išėjo vienuolis, vilkintis baltu abitu, ant viršaus užsimetęs apsiaustą. Kobas vėl šmurkštelėjo į arklidę — šįsyk išvedė tą pačią kumelę, kuria Kivrina jojo rinkti bugienių. Išnešė ir balną.
    — Jie tikrai išvyksta, — pasakė Agnesė.
    — Žinau, — atsakė Kivrina. — Pati matau.

23

    Kivrina stvėrė Agnesę už rankos ir buvo besmunkanti atgal į saugią vietą — į svirną. Būtinai reikia pasislėpti ir tyliai pratūnoti lyg pelei po šluota, kol jie išsinešdins.
    — Kur mes einame? — paklausė Agnesė.
    Kivrina atšoko iš kelio dviem sero Bloeto tarnams, tempiantiems dėžę.
    — Į stoginę.
    Agnesė sustojo lyg įkasta.
    — Aš nebenoriu miego! — suinkštė ji. — Aš visai nepavargusi!
    — Ledi Katerina! — pašaukė kažkas iš kitos kiemo pusės.
    Kivrina stvėrė Agnesę į glėbį ir tekina pasileido atgal į svirną.
    — Aš nepavargusi! — suklykė Agnesė. — Visiškai nenoriu miego!
    Tekina atbėgo Rozemundą.
    — Ledi Katerina! Ar negirdėjai, kai šaukiau? Tave kviečia mama. Vyskupo pasiuntinys išvyksta. — Ji sugriebė Kivriną už rankos ir ėmė tempti namo link.
    Elivysa stovėjo tarpduryje ir dabar žvelgė tiesiai į jas; vyskupo pasiuntinys irgi išėjo laukan, susisiautęs raudonuoju apsiaustu, ir atsistojo greta jos. Kivrina niekur nematė Imeinos. Tikriausiai ji viduje — krauna Kivrinos daiktus.
    — Vyskupo pasiuntinys turi itin skubių reikalų Bemesestro vienuolyne, — pasakė Rozemundą, vesdamasi Kivriną prie namo. — Kartu su jais iškeliauja ir seras Bloetas. — Ji tvykstelėjo laiminga šypsena. — Seras Bloetas sako palydėsiąs juos iki Koursio — ten jie galėsią pernakvoti, o rytoj tęsti kelionę įBemesestrą.
    Bemesestras. Bisesteras. Na, bent jau ne Godstou. Bet kryptis ta pati.
    — Kokie tie jo reikalai?
    — Aš nežinau. — Rozemundą atsakė taip, tarsi tai būtų visiškai nesvarbu — tikriausiai jai ir iš tikrųjų visiškai nesvarbu, pagalvojo Kivrina. Seras Bloetas išvyksta, ir tai vienintelis dalykas, turintis kokią nors reikšmę. Švytinti laime Rozemundą vikriai nardė tarp tarnų, arklių, nešulių, irdamasi motinos link.
    Vyskupo pasiuntinys kažką kalbėjo vienam savo tarnų, o Elivysa stebėjo jį, suraukusi antakius. Nei vienas, nei kitas nepastebėtų, jeigu ji staiga apsisuktų ir nertų už atvirų arklidės vartų, tačiau Rozemundą vis dar laikėsi įsikibusi jos rankovės ir tempė ją pirmyn.
    — Rozemundą, man reikia grįžti į svirną. Palikau savo apsiaustą… — prasižiojo ji.
    — Mama! — sukliegė Agnesė ir nudūmė pas Elivysą, pakeliui vos neįsirėždama į arklį. Šis sužvingo ir mostelėjo galva, o tarnas strimgalviais nėrė stverti pavadžio.
    — Agnese! — suriko Rozemundą ir paleido Kivrinos rankovę, tačiau buvo jau per vėlu. Elivysa ir vyskupo pasiuntinys jau pastebėjo jas ir žengė jų link.
    — Nevalia lakstyti tarp arklių, — sudraudė Elivysa Agnesę, glausdama ją prie krūtinės.
    — Mano skalikas numirė, — pasakė Agnesė.
    — Tai ne priežastis bėgti kiek kojos neša, — atsakė Elivysa, ir Kivrina suprato, kad ši net neišgirdo, ką sakė mergytė. Elivysa vėl atsisuko į vyskupo pasiuntinį.
    — Perduokite savo vyrui nuoširdžiausią mūsų padėką už tai, kad sutikote paskolinti savo arklius — kad mūsiškiai būtų pailsėję kelionei įBemesestrą, — pasakė jis, nors, atrodė, irgi galvoja apie kažką kitką. — Būtinai grąžinsiu juos iš Koursio — kuris nors tarnas pargins.
    — Ar nenueisi pasižiūrėti mano šuns? — Agnesė ėmė tampyti motiną už sijono.
    — Nutilk, — tarstelėjo Elivysa.
    — Mano patarnautojas dvasininkas šiandien neišjos su mumis, — tęsė pasiuntinys. — Bijau, kad vakar vakare jis pernelyg įsilinksmino ir per daug išgėrė, tad dabar jį kamuoja skausmai. Meldžiu jūsų malonės, geroji ponia: leiskite jam pasilikti — jis išvyks paskui mus, kai tik atsigaus.
    — Savaime aišku, jis gali pasilikti, — atsakė Elivysa. — Gal mes galėtume kaip nors jam padėti? Mano vyro motina…
    — Ne. Tiesiog duokite jam ramybę. Nėra geresnio vaisto nuo galvos skausmo kaip miegas. Vakare jis jau bus sveikutėlis. — Jis kalbėjo taip, lyg vakarykščiai pats būtų gerokai padauginęs linksmybių. Buvo nervingas ir nedėmesingas, tarsi jam skelte skeltų galvą, ryškioje dienos šviesoje aristokratiškas jo veidas atrodė sukritęs, papilkėjęs. Vyskupo pasiuntinys sudrebėjo ir tvirčiau susisupo į apsiaustą.
    Į Kivrinąjis tik dirstelėjo probėgšmais — bene taip skubėdamas bus pamiršęs savo pažadą ledi Imeinai? Kivrina neramiai dirstelėjo į vartus vildamasi, kad Imeina galbūt užsibuvo bažnyčioje, gal vis dar bara tėvą Rošą ir netikėtai neišdygs priminti vyskupo pasiuntiniui jo pažado.
    — Apgailestauju, kad čia nėra mano vyro, — pasakė Elivysa, — ir kad mes negalėjome deramiau jūsų priimti. Mano vyras…
    — Turiu pasižiūrėti, ką veikia mano tarnai, — nė nesiklausydamas pertarė jis ir ištiesė Elivysai ranką. Ši priklaupė ant vieno kelio ir pabučiavo jo žiedą, bet, jai dar nespėjus atsistoti, pasiuntinys jau nužirgliojo arklidės link. Elivysa sunerimusi žvelgėjam pavymui.
    — Ar nori jį pamatyti? — nestygo Agnesė.
    — Ne dabar, — atsakė Elivysa. — Rozemundą, tu privalai atsisveikinti su seru Bloetu ir ledi Yvolda.
    — Jis visai atšalęs, — kalbėjo Agnesė.
    Elivysa grįžtelėjo į Kivriną:
    — Ledi Katerina, gal žinai, kur yra ledi Imeina?
    — Ji pasiliko bažnyčioje, — atsakė Rozemundą.
    — Galbūt ji dar meldžiasi, — spėjo Elivysa. Pasistiebusi ji apžvelgė kiemą, knibždantį žmonių. — O kur galai nešioja Maisrę?
    Ji slepiasi, pagalvojo Kivrina. Daro kaip tik tai, ką turėčiau daryti aš.
    — Gal nori, kad jos paieškočiau? — paklausė Rozemundą.
    — Ne, — atsakė Elivysa. — Tu privalai atsisveikinti su seru Bloetu. — Ledi Katerina, nueik į bažnyčią, pakviesk ledi Imeiną, tegul pasiskubina, jei nori atsisveikinti su vyskupo pasiuntiniu. Rozemunda, o tu ko stovi kaip įbesta? Eik atsisveikinti su savo sužadėtiniu.
    — Aš surasiu ledi Imeiną, — pasiskubino sutikti Kivrina, galvodama: išeisiu iš kiemo ir, jei įsitikinsiu, kad ji tikrai dar bažnyčioje, nersiu už trobelių ir pasislėpsiu miške.
    Ji jau sukosi eiti. Du sero Bloeto tarnai galynėjosi su sunkia skrynia. Dunkstelėjo ją žemėn tiesiai Kivrinai prieš nosį, skrynia parvirto. Kivrina atšlijo ir žengė į šoną, ketindama juos apeiti ir stengdamasi neatsidurti pernelyg arti arklių užpakalinių kanopų.
    — Palauk! — riktelėjo Rozemundą, šokdama jai iš paskos. Mergaitė pastvėrė Kivriną už rankovės. — Turi nueiti kartu su manim atsisveikinti su seru Bloetu.
    — Rozemundą… — pratarė Kivrina, žvilgčiodama į praėjimą tarp trobesių. Bet kurią akimirką ten galėjo pasirodyti ledi Imeina su savąja Valandų Knyga po pažastimi.
    — Prašau… — sukuždėjo Rozemundą. Buvo labai išblyškusi, atrodė išsigandusi.
    — Juk užtruksi tik akimirką, o tada galėsi nueiti pakviesti senelės. — Ji timptelėjo Kivriną arklidės link. — Eime. Dabar, kol su juo yra jo brolienė.
    Seras Bloetas stovėjo ir žiūrėjo, kaip balnojamas jo arklys, vis persimesdamas keliais žodžiais su dama, pasipuošusia pribloškiančiu galvos apdangalu. Šis buvo toks pat įspūdingas kaip ir anksčiau, bet krito į akį, kad užsimaukšlintas paskubomis. Pernelyg smarkiai buvo pasviręs į vieną pusę.
    — Kokie gi svarbūs reikalai taip skubiai išgena vyskupo pasiuntinį? — kaip tik klausė ji.
    Seras Bloetas susiraukęs tik palingavo galvą, bet čia pat pastebėjo Rozemundą, nusišypsojo jai ir žengė artyn. Ši žingtelėjo atatupsta, nepaleisdama Kivrinos rankos.
    Bloeto brolienė tik linktelėjo Rozemundai savo įspūdingąja karūna ir kamantinėjo toliau:
    — Gal jį pasiekė kokia nors žinia iš Bato?
    — Nei naktį, nei šįryt neatvyko joks pasiuntinys, — atsakė Bloetas.
    — Jei jis negavo jokios žinios, kodėl tuomet nė neužsiminė apie tą skubųjį reikalą, vos atvykęs? — nerimo jo brolienė.
    — Nežinau, — nekantriai mestelėjo jis. — Palauk. Man reikia atsisveikinti su sužieduotine. — Jis sugriebė Rozemundą už rankos. Plika akimi buvo matyti, kiek pastangų prireikė mergaitei, kad šios neatitrauktų.
    — Lik sveikas, sere Bloetai, — įtemptai išspaudė ji.
    — Ar tai šitaip tu atsisveikini su savo vyru? — paklausė jis. — Nė nepabučiuosi atsisveikinimui?
    Rozemundą žingtelėjo pirmyn, lūpomis paskubomis prisilietė jo skruosto ir tučtuojau atsitraukė ten, kur jis nebegalėjo pasiekti.
    — Dėkoju už tokią brangią dovaną, — pridūrė Rozemundą.
    Bloeto žvilgsnis nuslydo nuo blyškaus jos veido prie segės pakaklėje.
    — Tu esi čia vietoj mylimo draugo, — čiupinėdamas ją, ištarė jis.
    Atkumėjo Agnesė, visa gerkle šaukdama:
    — Sere Bloetai! Sere Bloetai!
    Jis pastvėrė ją į glėbį ir pakėlė nuo žemės.
    — Ateinu su tavim atsisveikinti, — pareiškė Agnesė. — Mano skalikas numirė.
    — Aš atvešiu tau tikrą medžioklinį šunį — tai bus vestuvinė dovana, — pažadėjo seras Bloetas. — Su sąlyga, jeigu mane pabučiuosi.
    Agnesė rankutėmis apsivijo jo kaklą ir skambiai pakštelėjo į abu įraudusius jo skruostus.
    — O tu ne tokia šykšti bučinių kaip tavo sesuo, — pasakė jis, žvelgdamas į Rozemundą. Tada nuleido Agnesę žemėn. — O gal ir tu padovanosi savo vyrui du bučinius?
    Rozemundą neatsakė.
    Jis vėl žingtelėjo artyn ir pačiupinėjo segę.
    — „/o suiicien lui darni amo”, — ištarė. Tada sudėjo delnus Rozemundai ant pečių. — Privalai galvoti apie mane visada, kai tik segėsi mano dovaną. — Tai taręs, jis pasilenkė ir pabučiavo ją į kaklą.
    Rozemundą neatšlijo, tik jos veide neliko išvis nė lašo kraujo.
    Bloetas ją paleido.
    — Atvyksiu tavęs per Velykas, — pridūrė, ir tai nuskambėjo kaip grasinimas.
    — Ar atveši man juodą šunį? — paklausė Agnesė.
    Prisiartino ledi Yvolda.
    — Kur jūsų tarnai nukišo mano kelioninį apsiaustą? — griežtai paklausė.
    — Tuojau atnešiu, — sujudo Rozemundą ir šaute šovė namų link, vis dar nepaleisdama Kivrinos.
    Kai tik jos atsidūrė saugiu atstumu nuo sero Bloeto, Kivrina stabtelėjo.
    — Turiu bėgti ieškoti ledi Imeinos. Žiūrėk, jie jau beveik susiruošę išvykti.
    Iš tikrųjų taip ir buvo. Tarnų, skrynių ir arklių maišalynė susirikiavo į tvarkingą gretą, Kobas atidarė vartus. Arkliai, kuriais praėjusią naktį atjojo trys karaliai, dabar buvo apkrauti dėžėmis ir maišais, jų vadelės surištos į viena. Sero Bloeto brolienė ir jos dukterys jau sėdėjo ant arklių, o vyskupo pasiuntinys stovėjo greta Elivysos kumelės ir tempė balno pavaržą.
    Dar kelias minutes, patyliukais meldė Kivrina, tegul ji užsibūna bažnyčioje dar vos kelias minutes — ir jie spės iškeliauti.
    — Tavo mama liepė man surasti ledi Imeiną, — pasakė Kivrina.
    — Bet pirmiau turi nueiti su manim į menę, — atsakė Rozemunda. Jos pirštai, vis dar įsikibę Kivrinos rankos, truputį drebėjo.
    — Rozemundą, jau nebėra laiko…
    — Prašau, — neatlyžo ji. — Kas bus, jeigu jis ateis į menę ir suras mane?
    Kivrinai gyvai stojo prieš akis vaizdas, kaip seras Bloetas bučiuoja mergaitę į kaklą.
    — Gerai, einu su tavim, — pasakė ji. — Tik paskubėkime.
    Juodvi nubėgo per kiemą ir, įpuolusios pro duris vidun, vos neįsirėžė į riebųjį vienuolį. Šis kaip tik nulipo iš buduaro, atrodė piktas, o gal tik kamuojamas pagirių. Jis nuplumpino už pertvaros, nė nežvilgtelėjęs į jas.
    Daugiau menėje nebuvo nė gyvos dvasios. Stalas tebebuvo apkrautas bokalais ir mediniais pusdubeniais su mėsa; iš ugniakuro tumulais virto dūmai — ugnies niekas neprižiūrėjo.
    — Ledi Yvoldos apsiaustas palėpėje, — pasakė Rozemundą. — Palauk manęs čia. — Ji strimgalviais užkumėjo kopėčiomis, tarsi pats seras Bloetas mintų jai ant kulnų.
    Kivrina nusėlino prie pertvaros ir dirstelėjo laukan. Praėjimo į pievą iš čia nebuvo matyti. Vyskupo pasiuntinys stovėjo prie Elivysos kumelės, viena ranka įsikibęs balno gugos, ir klausėsi vienuolio, kuris kalbėdamas buvo prisilenkęs jam prie pat ausies. Kivrina dirstelėjo į laiptus ir uždarytas buduaro duris, svarstydama, ar dvasininką tikrai pernelyg kamuoja pagirios, ar jis vis tik kaip nors susikirto su vyresnybe. Sprendžiant iš judesių, vienuolis buvo rimtai susikrimtęs.
    — Štai jis, — išgirdo ji Rozemundos balsą. Mergaitė rabždinosi žemyn, viena ranka įsikibusi kopėčių, kita laikydama apsiaustą.
    — Prašau, nunešk jį ledi Yvoldai. Sugaiši tik minutę.
    Kaip tik tokios progos Kivrina ir laukė.
    — Tuojau pat ir nunešiu, — pasakė ji, imdama sunkų apsiaustą iš Rozemundos rankų ir sukdama prie durų. Vos atsidūrusi lauke ji ketino įbrukti apsiaustą pirmam pasitaikiusiam tarnui, kad perduotų sero Bloeto seseriai, o pati nerti į praėjimą. Tegul ji užsibūna bažnyčioje dar kelias minutėles, meldėsi Kivrina. Tik tol, kol aš pasieksiu pievą. Ji išpuolė pro duris ir kaktomuša susidūrė su ledi Imeina.
    — Kodėl tu dar nepasiruošusi kelionei? — prapliupo Imeina, spigindama į apsiaustą jos rankose. — O kur tavo apsiaustas?
    — Mano apsiaustas liko svirne, — atsakė Kivrina. — Einu, pasiimsiu.
    — Nebėra kada. Jie jau išvyksta.
    Nevilties apimta Kivrina apžvelgė kiemą, bet arti nieko nebuvo: Elivysa su Gavynu stovėjo prie arklidės, Agnesė kažką čiauškėjo su viena sero Bloeto dukterėčių, Rozemundos ir išvis nesimatė — tikriausiai ji tebetūnojo pasislėpusi didžiajame name.
    — Ledi Yvolda prašė atnešti jai apsiaustą, — pasakė Kivrina.
    — Tą padaryti gali ir Maisrė, — atsakė Imeina. — Maisre!
    Tegul ji vis dar tūno pasislėpusi, meldėsi Kivrina.
    — Maisrel — sustūgo Imeina, ir ši išsliūkino iš Už alaus varyklos durų, susiėmusi už ausies. Ledi Imeina išplėšė apsiaustą Kivrinai iš rankų ir sviedė Maisrei.
    — Liaukis žliumbavusi ir nešk apsiaustą ledi Yvoldai! — riktelėjo ji.
    Paskui stvėrė Kivriną už riešo ir nusitempė pas vyskupo pasiuntinį.
    — Šventasis tėve, ar nebūsi pamiršęs ledi Katerinos, kurią pažadėjai nugabenti į Godstou?
    — Mes nesiruošiame užsukti į Godstou, — atsakė vyskupo pasiuntinys ir ne be vargo įsiropštė į balną. — Keliaujame tiesiai į Bernesestrą.
    Gavynas, jau raitas ant Gringoleto, žingine suko vartų link. Ir jis joja drauge su jais, dingtelėjo Kivrinai. Galbūt pakeliui į Koursį pavyktų prikalbinti jį, kad palydėtų mane iki plyšio. Galbūt pavyktų bent išklausti, kur plyšys yra, tada jau kaip nors pasprukčiau nuo jų ir susirasčiau jį pati.
    — Gal tuomet ji gali keliauti su jumis į Bernesestrą, o jau iš ten koks nors vienuolis palydėtų ją į Godstou? — neatlyžo ledi Imeina. — Būtų gerai, jei ji galėtų grįžti į savąjį vienuolyną.
    — Nėra kada, — atkirto vyskupo pasiuntinys, graibydamasis pavadžio.
    Imeina stvėrė jį už purpurinio arnoto skverno.
    — Kodėl jūs taip staigiai išvykstate? Ar jus kas nors papiktino?
    Jis dirstelėjo į vienuolį, kuris laikė už pavadžio Kivrinos kumelę.
    — Ne. — Jis mostelėjo ranka, lyg ir peržegnodamas Imeiną. — Dominus vobiscum, et cum spiritu tuo, — sumurmėjo, reikšmingai žvelgdamas įjos ranką, gniaužiančiąjo arnotą.
    — Ar atsiusite mums naują kapelioną? — vis dar neatlyžo Imeina.
    — Palieku jums savo pavaldinį dvasininką — jis ir bus jūsų naujasis kapelionas, — išbėrė vyskupo pasiuntinys.
    Juk jis meluoja, dingtelėjo Kivrinai, ji aštriai dėbtelėjo į pasiuntinį. Šis dar kartą, vogčiomis, susižvalgė su vienuoliu, ir Kivrinai netikėtai šovė į galvą mintis: ar tik tasai skubusis reikalas nebus paprasčiausias pretekstas kuo greičiau atsikratyti šitos nuolat niurzgiančios senės?
    — Jūsų dvasininkas? — Imeina liko visiškai patenkinta ir paleido arnoto kraštą.
    Vyskupo pasiuntinys paragino arklį ir nušuoliavo per kiemą, pakeliui vos nepartrenkdamas Agnesės, kuri paskutinę akimirką spėjo atšokti jam iš kelio, o paskui nubėgo pas Kivriną ir paslėpė veiduką šios sijone. Vienuolis užsirioglino ant Kivrinos kumelės ir nujojo pasiuntiniui pridurmui.
    — Telydi jus Dievas, šventasis tėve! — jiems pavymui dar sušuko ledi Imeina, bet jie jau išdulkėjo pro vartus.
    Jie iš tikrųjų išvyko, Gavynas — paskutinis, šovė pro vartus įspūdingais šuoliais, kad pastebėtų Elivysa. O Kivrina liko. Jie neišsigabeno jos į Godstou, iš kur plyšys jai liktų nepasiekiamas. Kivrinai toks akmuo nusirito nuo krūtinės, kad jai neberūpėjo net Gavynas, išjojęs drauge su jais. Juk iki Koursio — mažiau nei pusdienis kelio. Galbūt jis spės sugrįžti dar šiąnakt.
    Atrodė, kad lengviau atsikvėpė visi — o gal tai tebuvo Kalėdų popietės atsipalaidavimas, be to, visi buvo pavargę, negulę nuo vakar ryto. Niekas nė piršto nepajudino, nekibo nurinkinėti stalų, vis dar apkrautų išėdų kupinomis lėkštėmis ir artipilnių maisto dubenų. Elivysa susmuko į savo aukštąjį krėslą ir bejėgiškai nusvarino rankas per ranktūrius. Į stalą vos dirstelėjo — abejingai, be jokio susidomėjimo. Po kelių minučių šūktelėjo Maisrę, bet, kai ši neatsiliepė, antrą kartą nebešaukė. Elivysa atsilošė, pasidėjo galvą ant krėslo atlošo ir užsimerkė.
    Rozemundą užlipo į palėpę pamiegoti, o Agnesė, įsitaisiusi prie ugniavietės greta Kivrinos ir pasidėjusi galvą šiai ant kelių, abejingai žaidė varpeliu.
    Vien tik ledi Imeina neketino pasiduoti popietės suglebimui ir apatijai.
    — Paprašysiu naujojo kapeliono, kad paskaitytų maldas, — pareiškė ji ir, užlipusi laiptais, pabeldė į buduaro duris.
    Elivysa, vis dar neatsimerkdama, tingiai paprieštaravo: vyskupo pasiuntinys juk prisakęs netrikdyti dvasininko ramybės. Tačiau Imeina atkakliai beldė — garsiai, tačiau bergždžiai. Ji palūkėjo kelias minutes, pabeldė dar kartą, tada nulipo žemyn ir atsiklaupė laiptų papėdėje skaityti savosios Valandų Knygos, pasiryžusi nenuleisti akių nuo buduaro durų ir pričiupti dvasininką, kai tik šis išlįs.
    Agnesė vienu pirštu judino varpelį ir žiovavo visa burna.
    — Kodėl tau neužlipus į palėpę snūstelėti kartu su seserimi? — pasiūlė Kivrina.
    — Aš nepavargusi, — pareiškė Agnesė ir atsisėdo. — Geriau papasakok man, kas ištiko tą mergelę, kuriai tėtis neleido eiti į mišką.
    — Gerai, bet tik tada, kai atsigulsi, — sutiko Kivrina ir pradėjo pasakoti. Agnesė išsilaikė ne ilgiau dviejų sakinių.
    Tik vakarėjant Kivrina prisiminė Agnesės šunytį. Tuo metu visi jau miegojo — netgi ledi Imeina, kuri atsisakė kėslų būtinai nutykoti dvasininką ir užlipo į palėpę pamiegoti. Kažkada vidun įsliūkino Maisrė ir nurėpliojo po stalu. Ji garsiai knarkė.
    Kivrina atsargiai išsirangė iš po Agnesės galvos ir patraukė laidoti šunyčio. Kieme nebuvo nė gyvos dvasios. Pievos viduryje tebesmilko laužo likučiai, bet žmonių priėjo nebuvo nė vieno. Tikriausiai ir kaimiečiai išsiskirstė nusnūsti po pietų.
    Kivrina atsinešė šunyčio kūnelį ir nuėjo į arklidę pasiimti medinio kastuvo. Ten buvo likęs tik Agnesės ponis. Kivrina net susiraukė tai išvydusi — kažin, kaip dvasininkas tikisi išjoti paskui vyskupo pasiuntinį į Koursį? Galbūt pasiuntinys vis dėlto nemelavo, gal dvasininkas išties paliktas čia naujuoju kapelionu, patinka jam tai ar ne?
    Kivrina nusinešė jau stingstančią šunyčio maitą ir kastuvą iki bažnyčios, ten pasuko į šiaurę. Padėjusi šunytį, ji ėmėsi rausti sniegą aptraukusią ledo plutelę.
    Žemė tiesiogine žodžio prasme buvo kieta it akmuo. Medinis kastuvas nevaliojo jos net pragremžti, netgi tada, kai Kivrina atsistojo ant jo abiem kojomis. Ji užkopė kalvos šlaitu į pamiškę, prarausė sniego pusnį, supustytą po šermukšniu, ir palaidojo šunytį papuvusių pernykščių lapų kaugėje.
    — Reąuiescat in pace, — ištarė ji, kad galėtų pasakyti Agnesei, jog šunytis buvo palaidotas krikščioniškai, tada patraukė kalvos šlaitu atgal.
    Ji karštai troško, kad kaip tik dabar atšuoliuotų grįžtantis namo Gavynas. Būtų puiki proga paprašyti jo nuvesti prie plyšio, kol visi dar miega. Kivrina lėtai žingsniavo per pievą klausydamasi, ar nepasigirs kanopų kaukšėjimas. Tikriausiai jis paijos pagrindiniu keliu. Ji atrėmė kastuvą į kiaulių aptvaro žiogrių tvorą, ir išorine dvaro sienos puse patraukė prie vartų. Tačiau taip nieko ir neišgirdo.
    Vakaro šviesa jau blėso. Jeigu Gavynas nesugrįš tuojau pat, bus jau per vėlu traukti prie plyšio. Po kokio pusvalandžio tėvas Rošas jau skambins mišparams, o varpų gaudimas pažadins visus. Tiesa, kai grįš, Gavynas dar turės pasirūpinti arkliu, nesvarbu, koks būtų metas, o tada ji galėtų vogčiomis įsmukti į arklidę ir paprašyti jo palydėti ją iki plyšio rytą.
    O gal jis galėtų paprasčiausiai paaiškinti jai, kur yra plyšys, nubraižyti planelį — ji susirastų reikiamą vietą ir pati. Tada jai nereikėtų klaidžioti po miškus vienudviem su Gavynu, o jei kaip tik susitikimo dieną ledi Imeina sumąstytų Gavyną dar kur nors išsiųsti, Kivrina galėtų pasiimti arklį ir keliauti prie plyšio, apsieidama be palydovo.
    Ji stoviniavo prie vartų, kol sušalo į ožio ragą, tada palei sieną patraukė atgal iki kiaulidės ir pasuko į kiemą. Čia vis dar nebuvo matyti nė gyvos dvasios, bet Rozemundą Kivrina aptiko prieškambaryje, jau užsimetusią apsiaustą.
    — Kur tu buvai? — paklausė mergaitė. — Visur tavęs ieškojau. Dvasininkas…
    Kivrinai suspurdėjo širdis.
    — Kas nutiko? Ar jis ruošiasi išjoti? — Taip, tikriausiai bus galutinai išsipagiriojęs ir jau pasiruošęs keliauti. O ledi Imeina bus įkalbėjusi jį nugabenti Kivriną į Godstou.
    — Ne, — atsakė Rozemundą, grįždama į menę. Čia nieko nebuvo. Elivysa ir Imeina tikriausiai užlipusios į buduarą, pas dvasininką. Rozemundą išsisegė sero Bloeto segę ir nusimetė apsiaustą. — Jis serga. Tėvas Rošas pasiuntė mane tavęs ieškoti. — Ji pasuko į laiptus.
    — Serga? — nustebo Kivrina.
    — Taip. Senelė pasiuntė Maisrę į buduarą nunešti jam ko nors užvalgyti.
    Ir pristatyti jį prie darbo, mintyse pridūrė Kivrina, kopdama laiptais paskui Rozemundą.
    — Ir Maisrė rado jį susirgusį?
    — Taip. Jis karščiuoja.
    Jam tik labai sunkios pagirios, suraukusi antakius pagalvojo Kivrina. Tačiau Rošas, be jokios abejonės, atpažintų persigėrimo požymius — net jeigu ledi Imeina nesugebėtų ar nepanorėtų suprasti, kokia bėda ištiko.
    Staiga jai dingtelėjo šiurpi mintis. Juk jis miegojo mano lovoje, pagalvojo Kivrina. Jis užsikrėtė tuo pačiu virusu, kuris buvo pakirtęs mane.
    — O kokie ligos požymiai? — paklausė ji.
    Rozemundą atidarė duris.
    Mažame kambarėlyje visi vos sutilpo. Tėvas Rošas stovėjo prie lovos, greta jo — Elivysa, uždėjusi delną Agnesei ant galvos. Maisrė gūžėsi prie lango. Ledi Imeina klūpojo lovos kojūgalyje, pasidėjusi šalia savo gyduolių krepšelį — ji ruošė vieną iš savo dvokiųjų kompresų. Tačiau kambaryje tvyrojo ir kažkoks kitas kvapas, bjaurus, riečiantis nosį, ir toks stiprus, kad stelbė net porų ir garstyčių tvaiką, kuriuo trenkė Imeinos šuteklis.
    Visi, išskyrus Agnesę, atrodė išsigandę. Savo ruožtu mergytė atrodė susidomėjusi — visai kaip apžiūrinėdama negyvą Juočkį. Jis mirė, dingtelėjo Kivrinai, jis užsikrėtė tuo pačiu, kuo sirgau aš, ir dabar štai guli negyvas. Tačiau tai buvo labai jau neįtikėtina. Kivrina atkeliavo čionai gruodžio viduryje. Vadinasi, viruso inkubacinis periodas turėtų būti beveik dvi savaitės, maža to, juk nesusirgo nei tėvas Rošas, nei Elivysa, nors tuodu beveik nesitraukė nuo pasiligojusios Kivrinos patalo.
    Kivrina pažvelgė į dvasininką. Jis gulėjo neužklotas, be kelnių, tik su apatiniais marškiniais. Visi kiti drabužiai kūpsojo užmesti ant lovos kojūgalio, purpurinio apsiausto kraštas voliojosi ant grindų. Jo marškiniai buvo iš geltono šilko, raišteliai atsipalaidavę, didžioji krūtinės dalis apnuoginta. Tačiau Kivrina nepastebėjo nei beplaukės odos, nei šermuonėlio juostų ant marškinių rankovių. Dvasininkas iš tikrųjų sirgo. Mano būklė tikrai nebuvo tokia prasta, dingtelėjo Kivrinai. Netgi tuomet, kai jau maniau, kad mirštu.
    Ji prisiartino prie lovos. Pakeliui koja užkliudė molinį vyno butelį, šis nusirito po lova. Dvasininkas krūptelėjo. Galvūgalyje stovėjo dar vienas butelis — dar neatkimštas.
    — Jis privalgę pernelyg daug riebaus maisto, — pasakė ledi Imeina, kažką trindama akmeniniame dubenyje, tačiau dvasininką kamavo akivaizdžiai ne apsinuodijimas. Ir alkoholis čia niekuo dėtas, nepaisant akis badančių vyno butelių. Jis serga, pagalvojo Kivrina. Labai sunkiai serga.
    Alsavo jis greitai, pravira burna gaudydamas kvapą, šniokštuodamas visai kaip Juočkis, iškišęs liežuvį. Šis buvo skaisčiai raudonas, atrodė sutinęs. Veidas buvo išmuštas dar sodresniu raudoniu, perkreiptas, tarsi dvasininkas būtų apimtas siaubo.
    Ar gali būti, kad j į kas nors mėgino nunuodyti? — susimąstė Kivrina. Vyskupo pasiuntinys taip skubinosi iškeliauti, kad vos nepartrenkė Agnesės, ir liepė Elivysai ned